Jos nusistatymo nesuminkština net tai, kad teko imtis socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės vaidmens, – o gal, atvirkščiai, jis netgi sustiprina jos skepticizmą…
„Žinoma, galiu ir klysti”, – šypsodama sako Vilniaus mažojo teatro aktorė L. Kalpokaitė.
Tik šįkart norėjosi su ja pasikalbėti ne apie politikų niektauzystę, nuo kurios sproginėja internetas, ne apie užsienio „agentų” veiklos atodangas, nuo kurių šiandien praradę amą jų lietuviški parankiniai… Bet vis tiek pradėjome nuo to.
– Ir jūs pykstate dėl to, kad V.Blinkevičiūtė apgavo rinkėjus; pažadėjo tapti premjere – patiešijo, netesėjo – negriešijo?
– Ko čia pykti? Ta kėdė buvo numatyta Jonavos merui Mindaugui Sinkevičiui, bet šiam įsipainiojus į „čekiukų” skandalą, matyt, teko greitai permąstyt rinkiminę strategiją.
Aš net buvau apsidžiaugusi, kad laimėjo socdemai, galvojau, ketveriems metams bus man darbo, bet staiga Blinkevičiūtė atsitraukė; tai buvo man didysis nusivylimas, bet ką padarysi. (Juokiasi.)
O V. Blinkevičiūtė, manau, ir nesiruošė būti premjere. Kodėl? Žmogus sėdi labai šiltoje vietoje, Europos Parlamente, gauna labai gerus pinigus, užsitikrins labai gerą europinio lygio pensiją, tai kam visus tikėtinus smūgius, visas kritikas valdančiųjų atžvilgiu atlaikyti, ir dar karo kaimynystėje metu.
Aišku, aš nusivyliau, aišku, taip nedaroma, bet jos minčių eigą, kodėl taip pasielgta, suprantu. Apskritai man gaila rinkėjų, kurie tiki politikų pažadais.
– O jūs netikite?
– Aš tikiu savo darbu, savo vyru, savo vaiku, – besąlygiškai jais tikiu ir besąlygiškai palaikau savo šeimą. Nemačiau nė vieno politiko, kuris būtų buvęs kaip krištolas ar dirbo iš idėjos. Bet, žinoma, aš galiu ir klysti.
– Kita vertus, V.Blinkevičiūtės personažas, kurį vaizduojate humoro laidoje turbūt nėra tas, apie kurį galėtum pasakyti: tai mano gyvenimo vaidmuo?
– Aš jums pasakysiu: netikiu jokiais „gyvenimo vaidmenimis”. Po to, kai Regimantas Adomaitis prieš mirtį duotame interviu prisipažino per visą karjerą suvaidinęs vieną du vaidmenis – Mindaugą ir Mažvydą, – bet ir tie buvo ne išskirtiniai vaidmenys, bet tiesiog pataikę į tuo metu aktualią srovę. „Gyvenimo vaidmenys”, manau, yra reklamos ir kritikų išpūstas reikalas.
– Vis dėlto, pasižiūrėjus į praeitį, gal rastųsi vienas kitas mielesnis ar labiausiai iškentėtas?
– Nuo pat pradžių, nuo pirmo kurso Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija- D.Š.), kai kurso vadovė laikė mane „ežio pirštinėse”, aš mokiausi nedrįsti nei labai svajoti, nei tikėtis.
Visą laiką kaip uodega, kaip kupra (gal likimas toks, kadangi vis tiek esu sovietmečio vaikas) žymėjo mano kelią dėkingumo jausmas, – būdavau dėkinga jau vien už tai, kad mane kviečia. Tai tas dėkingumas man pakiša koją ir iki šiol, menkai tepakovoju už save.
Itin brangių vaidmenų tikrai nebuvo nei Akademiniame, nei Mažajame teatre. Buvo didesni arba mažesni vaidmenys.
Buvau nominuota Kristoforui, „Auksiniam scenos kryžiui” ir tiesiog buvau nenominuota nežinau kodėl, nors iš tikrųjų, sąžiningai galiu pasakyti, buvo gerai suvaidinti vaidmenys, bet, matyt, vadovybės manymu, buvo vertingesnių.
Juk aktoriaus sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų – ir nuo charakterio lankstumo, ir nuo tam tikro užsispyrimo, pasitikėjimo, žinojimo savo vertės.
Mokėjimo mandagiai, diplomatiškai bendrauti, – ypač nuo mokėjimo laikyt liežuvį už dantų; čia visose profesijose pirma taisyklė. Tai labai sunku, bet su metais mokaisi.
Tik aš visiškai nepavydžiu tiems aktoriams, kurie susieja karjerą su „gyvenimo vaidmenimis” – paprastai tada aktorius kaip įlenda į tą vaidmenį, taip iš jo ir neišlenda.
– Turbūt teatras ar kinas aktoriui ir yra tikriausias gyvenimo vaidmuo? Numanot, kaip teks išsinert iš to vaidmens, kuris tarsi drabužis prikepęs prie odos?
– Sunkiai dar įsivaizduoju, nes pastarieji keli sezonai, ypač pernykštis, buvo labai labai intensyvūs. Sunkiai įsivaizduoju, kaip aš be to darbo būsiu, bet anksčiau ar vėliau tai neišvengiamai nutiks.
Tada, matyt, mėgausiuosi pačiu gyvenimu, ko nespėju šiandien per savo darbus ir jų įvairovę (daug laiko atima kraustymasis iš vienos vietos į kitą: iš vieno teatro į kitą, į kostiumų primatavimą, į repeticiją, į koncertą, į filmavimą). Ne taip, kaip anksčiau – viskas buvo vienam teatre.
– Pavyktų rasti kokių nors pranašumų darbo viename teatre naudai?
– Anksčiau, kai dirbdavai viename teatre, paskirtas dubleris sukeldavo įvairių minčių net iki savigailos, nepasitikėjimo savo jėgomis, dabar, vaidinant privačiuose projektuose, dubleris yra palaima, nes dirbant per kelis darbus, jis suteikia galimybę laviruoti. Be to, ten nėra nei vietos, nei laiko „žvaigždžių” intrigoms.
Dirbu jau daug metų ir Domino teatre, susitinku su kolegomis per repeticijas (šis laikotarpis būna labai trumpas – pusantro, du mėnesiai) ir esu suinteresuota gerai suvaidinti paskirtą vaidmenį.
Jeigu pavyksta, džiaugiesi, jeigu nepavyksta, natūraliai būni nelabai patenkinta, bet dėl to jokių nereikalingų šnekų, nepasitenkinimo, trynimosi nebūna, – tai nevargina moraliai. Tai pagaliau patogu.
Nesi niekam nieko skolingas, išskyrus įsipareigojimą būti sveikam. Turi būti visą laiką geros formos, kad nepadarytum nuostolių nei teatrui, nei aktoriams. Ypač tiems, kurie neturi tokios prabangos kaip aš – esu etatinė Mažojo teatro aktorė.
– Bet ar toks santykis „labas ir sudie” nėra vienatvės greitintuvas?
– Ir kituose teatruose esti daug gerų ir šiltų žmonių. Ties tais žmonėmis ir apsistoji, su jais daugiau bendrauji. Gastrolės juk ilgas laikas, sakysim, į Klaipėdą ar Mažeikius važiuoji po kelias valandas ir, jei nesi pavargęs, su kai kuriais leidiesi į besąlygišką nesavanaudišką draugystę: tu jį gerbi ir tau miela su juo būti. Ir dar su juo būni tiek, kiek būni, o ne tiek, kiek privalai, kaip kokiam nors valstybiniam teatre, kur kartais net pavargsti nuo to bendravimo.
– Kokį pėdsaką Mažajame teatre paliko jo įkūrėjo ir vadovo Rimo Tumino tragiška lemtis?
– Rimas keturiolika metų dirbo svetur, matydavom jį labai retai: atvažiuodavo, pabūdavo ir išvažiuodavo. Savotiškai jis atsisakė mūsų, ir su tuo mes labai sunkiai, bet susitaikėm.
Čia aš nieko nekaltinu, aš tik sakau kaip buvo. Vertinom jį kaip režisierių, jame brangindami mūsų draugystę, mūsų jaunystės polėkį, meilę, teatro kūrimą, – visa tai buvo mumyse, ir mes likome jam ištikimi.
Tarp kitko, esame dėkingi, kad iki šiol tebesame teatre, – tai labai svarbus Mažojo teatro, kaip šeimos, sąvokos momentas, nes dauguma mūsų, pirmojo Tumino kurso laidos, jau pensinio amžiaus, beveik visi.
Labai paprasta būtų pasakyti „ačiū”, įteikti puokštę ir pasakyti: kai būsit reikalingi, jus pakviesim, žinant, kad vargu ar kada nors mūsų prisireiks. Dėkingi už tai buvom ir Rimui, dėkingi esam ir dabartinei vadovybei. Tai yra didžiausia pagarbos išraiška mūsų kartai.
Paskui… jūs viską žinote. Buvo kultūros ministro reikalavimas, kad Rimo teatre nebūtų, ir Rimas išėjo. Tai buvo labai sunkus momentas, visi labai išgyvenome, ir aš norėčiau paneigti nuomonę, esą teatras nesipriešino.
Teatras priešinosi, ir laiškus rašė, ir susirinkimai buvo, ir su Rimu buvom susitikę, ir dabartinis direktorius buvo patekęs į ligoninę dėl širdies ritmo sutrikimų…Nebuvo taip, kad teatras nuo Rimo nusisuko.
Teatras buvo bejėgis – tai tiesa. Mes buvome bejėgiai, į mus niekas nekreipė dėmesio. Jokio atsakymo iš Kultūros ministerijos negavom ir netgi po to, kai Rimas išėjo, likome it po didinamuoju stiklu.
– Betgi ministerijoj Simono Kairio nebėra nė kvapo…
– Dabar trupučiuką kitaip: ministras Šarūnas Birutis buvo atėjęs į teatro jubiliejų, pasveikino, pasakė daug šiltų žodžių, žiūrėsim, kas bus paskui.
Suprantu, kad kiekvieno teatro likimas yra baigtinis: štai buvo buvo Vaitkus, ir jo teatro nebėra, buvo buvo Nekrošius, ir nėra, Tuminas buvo buvo ir nėra…
Bet ten, kur jo nėra, vis dar tęsiasi dramatiškas laikas, ypač prisimenant, kad pačiu sunkiausiu jo gyvenimo momentu, kai jį vargino baisi liga, jis buvo išmestas iš Mažojo teatro, jo vardas buvo ištrintas iš afišų Maskvoje, apdovanojimai atimti…
Nepavydėtina dalia menininkui, mylėjusiam savo sodybą, savo kaimą, šitiek jėgų atidavusiam Mažajam teatrui, mirti kažkur Italijoj tarp mažai pažįstamų žmonių. Kažkas parašė, kad simboliška mirti Italijoje, menininkų šalyje, – tai ne simboliška, tai yra baisu…
– Nesklando teatre mintis pavadinti jį Tumino vardu?
– Kokiu kitu vardu jį vadinti? Jis kaip buvo, taip ir liko Tumino teatras, su visais jo mokiniais, nes nė vienas teatras neturi tokios trupės, kur trys kartos – režisieriaus auklėtiniai: tie, kurie su Tuminu draugavo, valgė, gėrė, pykosi ir žinojo jį kaip nuluptą…
Ir jis žinojo mus kaip nuluptus. Neabejoju, kad jo vardas po kiek laiko teatro pavadinime bus oficialiai įteisintas, tačiau pirmiausia reikia atsikvėpti nuo tos baisios karo įtampos.
Daugiau kaip treji metai nuo ryto iki vakaro klausausi Ukrainos fronto naujienų, ir Putino cinizmas balta versti juodu, juoda baltu, mane drasko iki nevilties.
Nutveri save nuolat galvojant, kiek benzino užsiliko automobilio bake, – jis visą laiką turi būti pilnas. Dabar tiesiogiai supranti, kokia maža ta Lietuva…
Kai prasidėjo karas, pasakiau Jonui (aktorius Braškys – Larisos vyras): karas ne karas, susitvarkykime sodybą. Pagyvenę joje per pandemiją, pamatėme, ką reiškia gyventi kaime be patogumų rudenį ir žiemą.
Pirmą karo pavasarį ir vasarą sodybos tvarkymas, ieškojimas medžiagų užėmė protą ir pirmoji baimė atlėgo (nors išgyvenimo kuprines tebeturiu susikrovusi).
Dabar galvoju, kaip bus, taip, mes vis vien jau pagyvenom nemažai. Va jauniems reikėtų dar gyventi ir gyventi.
– Užpuola kada nors netikrumo jausmas, ar tai, ką darote, yra reikalinga ir teisinga?
– Ne, manęs neištinka. To betrūko, kad tokios mintys man ateitų… Niekada nepagalvojau, kad neteisinga, ką darau, visada žinojau, kad teatre mano vieta ir niekad nekilo klausimų, kad kažkieno vietą užimu.
Esu dėkinga žmonėms, kurie ateina manęs žiūrėt, klausyt, nes net garsiausi vardai ar apdovanojimai nieko nereiškia, kai juos palygini su žiūrovų meile.
Ilgainiui supranti, kad ne atradimai scenoje svarbiausia, o žmogus, kuris atėjo į teatrą ir tai, kaip tu jį sutinki: ar atvira širdimi, ar darydama tai, ką moki geriausiai.
Teatro prasmė – bendravimas su žiūrovu, o šnekėjimas apie spektaklius – pavykę nepavykę, apie vaidmenis – epochiniai jie ar vienadieniai, ypatingi neypatingi, – visa tai tokie blizgučiai…
Juk iš esmės aktorius yra juokdarys. Jo darbas – sakyti tiesą linksminant, prablaškyti, gal net pravirkdyti kartais. Tas žaidimas yra mūsų su žiūrovu susitarimas, – gal palengvinimas jo gyvenimo, gal iliuzijos tam tikros padovanojimas, tam tikros vilties jam įpiršimas…
Ir nėra nieko taip greitai senstančio, kaip teatro menas, gimęs sceninio veiksmo ir žiūrovo jungtyje. Retas aktoriaus vaidmuo net kine išlieka nepasenęs, o jei taip nutinka, tai tik tada, kai jam kadre pavyksta būti tokiam natūraliam kaip šuo…..
– Jūs buvote tokia Kristijono Vildžiūno juostoje „Nuomos sutartis”, kur 2002 metais puikiai suvaidinot pagrindinį moters vaidmenį?
– Pamačiau po 10 ar 15 metų tą filmą ir man gėda nebuvo, bet ten buvo kitkas, ten buvo slydimas ant ribos, ten režisieriaus ir operatoriaus buvo iš mano gelmių ištrauktos tokios natos, tokie pasąmoniniai impulsai, kuriems kasdieniniame gyvenime gal neleidžiu pasireikšt. Ten buvo visiškai natūralus buvimas kadre ir tuo pačiu ten buvau visiškai ne aš – ten buvo personažas. Keista samplaika.
Dėl to tą personažą ir tą filmą mylėjo šviesaus atminimo Saulius Macaitis, labai gerai įvertino Maskvos, Anapos kino festivaliuose; labai jį mėgo Italijos publika.
Jis aplankė 42 pasaulio šalis, buvau gavusi susižavėjimo laišką net iš Argentinos. Filmas buvo apdovanotas Rygoje, o aš gavau prizą už savo vaidmenį tarptautiniame Minsko festivalyje.
Šis filmas buvo pirmoji vaidybinė juosta, pristatyta Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, – tik tiek, kad nieko nelaimėjusi (tuomet buvo madingi korėjietiški filmai kraujomaišos tema).
Bet ir šitas mano darbas – joks ne gyvenimo vaidmuo; tiesa, jis suteikė man tokį pasitikėjimą savo jėgomis, kad paskui buvo sunku mane išmušti iš vėžių, – jau žinojau, ką galiu.
– Ir vis tiek sakot, kad nebūna nei epochinių vaidmenų, nei, pridursiu, epochinių politikų?
– Dabar nėra. Gal tiesiog nepažįstu tokių… Politikavimas yra toks darbas, kai nieko nedarai ir nejauti jokios atsakomybės, ypač jei būni išrenkamas pagal partinį sąrašą.
Jeigu balsuoji už tam tikrą partiją, net nepažįsti tų žmonių, už kuriuos balsuoji; kokia čia jų atsakomybė? Tokioj mažoj valstybėj rinkimai pagal partinius sąrašus yra visiška nesąmonė. Bet vėlgi – aš galiu suklysti.
