Tai, kad aktoriai Ainis ir Simonas Storpirščiai nešioja tą pačią pavardę, nėra joks atsitiktinumas. Jie – pusbroliai, jų tėvai – irgi aktoriai, šiandien laikomi teatro legendomis, – jau šviesios atminties Simono tėtis Arūnas Storpirštis ir Ainio tėtis – Gediminas Storpirštis. Įvairiais laikais savo pavardes neigę, šiandien Ainis ir Simonas drąsiai vardina ne tik savo pavardės ir giminystės pliusus, bet ir minusus.
Drauge vaidinę spektakliuose, muzikavę, į naują nuotykį jiedu leisis rugpjūčio viduryje Anykščiuose vyksiančiame kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Ainis festivalio scenoje pasirodys ne pirmą kartą. Simonas juokiasi, kad pirmąjį kartą labiau nei muzika jį domino įvairių gėrimų degustacijos.
Ar esate kada skaičiavę, kiek kartų drauge vaidinote ir koncertavote toje pačioje scenoje?
Simonas: Nelabai ir suskaičiuosi… Nuo dramos būrelio „Elementorius“, kurį kartu lankėme, laikų, mokyklos, Muzikos ir teatro akademijos, teatro, Ainio režisuotų spektaklių iki rudenį laukiančio naujo pastatymo teatre. Galima sakyti: vaidinome, vaidiname ir vaidinsime.
Ainis: Aš suskaičiavau 7 profesionalius bendradarbiavimus, o šis – festivalyje „Purpurinis vakaras“ – bus aštuntas. Tačiau mudu turime gerokai daugiau neprofesionalių pasirodymų, kurie buvo ne ką mažiau stulbinantys (šypsosi).
Simonas: „Purpurinis vakaras“ bus mūsų, festivalio vedėjų, debiutas. Kai tik sužinojome, kad pusbroliai Aliukai išėjo į užtarnautą pensiją, nusprendėm užpildyti pramogų pasaulyje atsiradusią „pusbrolių ant scenos“ spragą (juokiasi).
Ainis: Išties, nepamenu, kad būtume vedę renginį kartu, taigi, tikrai – debiutas. Tiesą sakant, nelabai pamenu, kad iš viso kada nors būčiau vedęs renginį, taigi, dvigubas debiutas. Po šio pasirodymo iškart į savo CV įsirašysiu, kad esu renginių vedėjas.
Abu lankėte legendinę Vilniaus teatro studiją „Elementoriaus“. Ar ji veikė jūsų pasirinkimus? O gal labiau šeimos ir aplinka, kurioje augote?
Simonas: Man „Elementorius“ buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi reikalingas, saugus ir pakankamas. Pirmosios gastrolės, draugai, paauglystė…
Ainis: Visgi, sakyčiau, šeima. Ar tai susiję su tuo, kad „Elementoriaus“ vadovai buvo mano tėtis ir mama? Nežinau, gal..? Tačiau šeimos aplinka man tikrai leido pažinti meną nuo pat mažens. „Elementorius“ visa tai užtvirtino. Jame visada jausdavausi darantis kažką ypatingo ir svarbaus. To ypatingumo jausmo neužgoždavo net ir mokyklos pažymiai, kurie užtikrintai eidavo ruron.
Ar judu kada jautėte spaudimą dėl pavardės? O gal atvirkščiai – ji buvo jūsų stiprioji pusė?
Simonas: Aš jau esu išgyvenęs pavardės renesansą. Vienu metu man tikrai atrodė, kad su tooooookia pavarde turiu padaryti kažką tooookio, elgtis taaaaaaaaip.
Būna, kartais išklausau, ką Ainiui siūlo, kartais, kai klausyti tingiu, iškart pasakau, kad ne tam pirštui paskambino (juokiasi).
Ainis: Čia situacija dar šmaikštesnė! Dažniausiai painioja ne mus su Simonu, o kuris iš mūsų yra kurio Storpirščio sūnus. Į šį klausimą, pažadu, atsakysime „Purpuriniame vakare“. Kartą ir visiems laikams.
Iš tiesų spaudimas dėl pavardės prasidėjo gerokai anksčiau nei aktorystės studijos. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiuo klausimu skūra jau buvo užauginta. Tačiau niekaip negaliu teigti, kad nuolatinis lyginimas su talentingais giminaičiais, nedavė savų pliusų… Motyvacijos gerai atlikti savo darbą man tikrai netrūkdavo (šypsosi).
Ar kada norėjote būti panašūs į savo tėvus, o gal atvirkščiai – norėjote pabėgti nuo jų įvaizdžio, vaidmenų ir populiarumo?
Simonas: Visą gyvenimą norėjau būt panašus į tėtį, bet kažkuriuo metu, reikia tai sau pripažinti, kai labai nori būti į ką nors panašus, tampi nebepanašus į nieką. Aplinka irgi nepadeda, nes mėgsta lyginti, priminti: “Ooo, tavo tėtis tai toks buvo…“. Ir savo vaikams nepavydžiu, žinau, jų tas irgi laukia.
Ainis: Vaikystėje norėjau ne tik būti panašus į tėtį, bet juo būti! Paskui atėjo laikas, kai visiškai nenorėjau turėti su juo nieko bendra, dėjau daug pastangų. Kai galų gale pasiekiau savo „brandų individualumą“, pradėjau suprasti, kokie su tėčiu esame panašūs. Ir tai džiugina. Nuoširdžiai.
Ar kada vienas kitam pavydėjote vaidmenų?
Ainis: Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo prieš 39 metus! Pavydėjau Simonui visų vaidmenų, koncertų, kvietimų vesti renginius, reklamų, nuotraukų, ūgio, plaukų vešlumo, šuns, batų dydžio, telefono numerio, facebook’o paskyros, dietos ir dantų formos. Ir nors praėjo tikrai nemažai laiko, o sako, laikas gydo, neplanuoju nutraukti šios pavydo pliurzės bent jau iki 2036-ųjų!
Simonas: Mokykloje, kai Ainis vaidindavo ir už tai gaudavo daug dešimtukų, labai pavydėdavau.
Ką jums reiškia aktorystė? Kaip požiūris keitėsi nuo vaikystės, nuo teatro studijos laikų iki dabar?
Ainis: Aktorystė yra Dievo dovana žmonijai. Kadangi ši profesija supo mus abu nuo pat gimimo, nemanau, kad verta bandyti į šį klausimą atsakyti glaustai. Bet manau, kad šis klausimas būtų puiki tema kitam mūsų bendram interviu.
Simonas: Teatro, dievinamo objekto, laikas praėjo. Dabar man tai – labiau apie žmones, ne apie vaidmenis ir ambicijas.
Šiandien teatro ribos stipriai išsiplėtusios, o ir aktoriams randasi daugiau galimybių atskleisti save ne vien teatro scenoje. Kaip siejate aktorystę ir muziką?
Simonas: Man atrodo, kad teatro ribos jau seniai išsiplėtė, tik žmonės tai šiandien gal kitaip priima ir kitaip tuos pasikeitimus naudoja. Prisidengus teatru, galima pateisinti labai daug dalykų.
Jei kalbame apie aktorystę ir muziką, visada matosi, kai dainuoja aktorius. Nekalbu, gerai ar blogai. Lygiai taip pat matosi ir kai dainininkas ar dainininkė vaidina.
Ainis: Aktorystė iš esmės yra labai kompleksinė meno forma, talpinanti literatūrą, psichologiją, muziką, judesį ir daugybę kitų elementų. Todėl aktorius yra ne tik treniruotas, bet ir tam tikra prasmepriverstas tuos elementus susieti. Viskas, ką bedarytume, kad ir kaip tai vadintume – darbu, hobiu, laisvalaikiu, galų gale tarnauja menui Vaidinti.
Ainis nuo senų laikų dainuodavo su tėčiu. Kaip prisimeni tą laiką, Aini? Simonai, kada muzikuoti pradėjai tu?
Ainis: Atsimenu gana prastai. Bet ne dėl neigiamų emocijų ar patirčių, o dėl paprastos priežasties – mano gana bloga atmintis. Žinau tik, kad nelabai toli nuriedėjau nuo tų laikų, nes iki šiol muzika užima itin svarbią vietą mano gyvenime. Mėgstu sakyti: „Joyboy – viskas tvarkoy!“
Simonas: Mano tėtis apie dainavimą pasakodavo kaip apie kažkokį košmarą, kurį reikia išgyvent ir kuo greičiau pamiršti. Taigi, didelės meilės šitam žanrui ilgą laiką nejaučiau, nors šen bei ten vis padainuodavau. Žiūriu – lyg ir niekas nesijuokia… Patiko, deja. Tada prasidėjo televizijos projektai, dainos spektakliuose, koncertai. Muzika – suprantamiausia ir paveikiausia meno rūšis. Tokia mano, žinomo muzikologo, nuomonė (juokiasi).
Kokį ryšį jaučiate tarp poezijos, muzikos ir teatro?
Simonas: Valgomi ir po vieną, bet kai gerai pagamini, skaniausia – kartu.
Ainis: Tai – neatsiejamos žmogaus patirties šioje žemėje dalys. Jungiančios mūsų realybę į nepakartojamą istoriją, vertą vadinti – Gyvenimu.
Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 14–16 dienomis. Daugiau informacijos www.purpurinisvakaras.lt
Šaltinis: Nyksciai
