Seimo narė Agnė Širinskienė savo asmeninėje socialinio tinklo paskyroje paskelbė šokiruojantį pareiškimą apie tai, kad palieka LVŽS partiją ir frakciją Seime. Atrodytų toks tvirtas R. Karbauskio suburtas partijos branduolys ima byrėti. Tekstas neredaguotas:
Priėmiau tikriausiai sunkiausią gyvenime sprendimą. Sprendimą, kuris, deja, bet brendo ne vienerius metus.
Palieku LVŽS frakciją ir partiją. Suprantu, kad tai visus nustebins, šokiruos, kels daug klausimų ir spėliojimų, o norintiems pakenkti LVŽS sukels daug džiaugsmo ir galimybę įkąsti. Pastaroji aplinkybė ir buvo tai, kas labai ilgą laiką sulaikydavo nuo tokio žingsnio bei ragino bandyti susigyventi ir viską vertinti dar ir dar kartą.
Su ramia sąžine galiu pasakyti – visada, visom aplinkybėm, stengiausi dirbti ir atiduoti žmonėms bei LVŽS, kaip partijai, kurioje buvau, tai, ką tik galėjau: visus savo gebėjimus, laiką, jėgas. Nesakau, kad nedariau klaidų. Buvo, kaip ir visiems. Dėl to atsiprašau. Neklysta tik nedirbantys ir, kaip žinia, konservatoriai.
Kad ir kaip esamomis aplinkybėmis, galbūt, atrodytų keista, esu ir būsiu dėkinga LVŽS pirmininkui Ramūnui Karbauskiui už jo ištikimybę vertybėms, atsidavimą ir besąlygišką pasiaukojimą Valstybės kūrimui, kuris, kas tuos metus dirbant šalia buvo ypač skaudu matyti, dažnai likdavo neįvertintas net savo ambicijose paskendusių LVŽS frakcijos narių.
Taigi, kodėl išeinu? Tam yra daug ir ilgai besikaupusių priežasčių
Pirma, LVŽS frakcijos Seime darbas ir jo vadyba. To geriausia iliustracija: 11 ar 12 frakcijos darbo grupių įkurtų šios kadencijos pradžioje. Viena darbo grupė trims valstiečiams „ant galvos“. Realiai dirbo tik viena, ir dabar ta pati praktiškai visa Skvernelio frakcijoje. Matydama pastaruoju metu viena po kitos lendančias iniciatyvas, nesuprantu, kuo frakcija užsiima rudens sesijos metu: LVŽS narių rankomis į Seimą atneštas ir registruotas samagono varymą įteisinantis įstatymas (čia nuoseklu, kai antialkoholinė politika yra LVŽS vizitinė kortelė?).
Dabar jau antrą savaitę murkdysimės Seimo narių automobilių nuomos už valstybės biudžeto lėšas skandale. Tik trys frakcijos nariai nepritarė šios privilegijos sugrąžinimui. Valdyboje už privilegiją balsavo Jonas Jarutis, automobilių nuomos sugrąžinimą, pasirodo, ir kuravęs. Kaip aiškėja, jis nė piršto nepajudino, kad būtų išsaugotas 2016 m. LVŽS sprendimas tokios privilegijos atsisakyti.
Dabar frakcija prabilo apie būtinybę didinti Seimo narių atlyginimus. LVŽS svetimas valdžios troškimas, esame vertybių partija, kas nuolat deklaruojama, bet, panašu, antroje kadencijoje frakcijos nariams asmeninės naudos troškimas nėra svetimas, o automobilių už valstybės pinigus įsigijimas yra vertybė. Tai labai nuvilia.
Antra, darbas šešėlinėje Vyriausybėje. Kadangi teko kuruoti šešėlinės Vyriausybės posėdžių darbotvarkių sudarymą, mano elektroninis paštas puikiai atsimena, kiek ir kokių iniciatyvų bei kuris kolega šešėlinis ministras turėjo ir siuntė. Paprašyti atsiųsti pasiūlymus kitam posėdžiui, šešėliniai ministrai jų arba iš viso neatsiųsdavo, arba buvo atsiunčiamas vienas (turime juk Verygą), geriausiu – du ar maksimum trys. Priminsiu, kad šešėlinių ministrų – visi 14.
Negavus pasiūlymų, tekdavo sėsti ir pačiai rengti šešėlinės Vyriausybės dokumentus, siunčiamus raštus ar jos siūlomus projektus. Gal kam frakcijoje ir atrodė, kad visi tie tekstai atsiranda savaime, bet šešėlinės Vyriausybės medžiaga, jos pareiškimai, inicijuoti įstatymų projektai nekrito iš dangaus kaip tam Mozei mana.
Juos reikėjo parengti laisvu nuo pagrindinio darbo metu, dažnai – savaitgaliais. Bet ne apie mano darbo krūvį čia esmė, buvo įdomu dirbti, o ir tokią „padėtį“ reikėjo gelbėti. Esmė – apie kone visuotiniu patapusį idėjų ir noro dirbti nebuvimą.
Neviltis apima, kad kai kurių šešėlinių ministrų pozicijos jų kuruojamais klausimais iš viso nėra matomos, nes jų tiesiog nėra. Tarkime, ar kas matėte šešėlinės VRM ministrės kur nors (bent jau jos facebook paskyroje), išreikštą nuomonę apie neįtikėtinai mažu tempu vykstančias sienos su Baltarusija statybas, ar komentarą apie praėjusią savaitę Bilotaitės išreikštą iniciatyvą padidinti atlyginimus valstybinių įmonių direktoriams, jų atlygio koeficientą keliant 50 proc.?
Šešėlinės LRV pareiškimo apie savivaldos stiprinimą per posėdį paskaitymas tikriausiai nėra pati didžiausia veikla, ypač žinant, kad pati tą dokumentą rašiau.
Man nesuvokiama, kaip galima nesidomėti savo kuruojama sritimi, joje neturėti idėjų, nenorėti pasisakyti kuruojamomis temomis ar jų iš viso nesekti, nestebėti ministerijos veiklos, įstatymų srauto Seime, nesidomėti jų turiniu. Kam tada iš viso eiti į politiką, nes ji tikrai yra daugiau nei nuvažiavimas perkirpti juostelę apygardoje.
Kam imituoti darbą šešėlinėje Vyriausybėje? Tad, neradusi atsakymų į šiuos klausimus, daugiau nerandu ir jokios motyvacijos ar galimybių dirbti tokioje aplinkoje, kur požiūris „nieko neveikti ir laukti, kol ims lyti iš dangaus mana“ yra visuotinai vyraujantis ir visiškai priimtinas. Negali frakcija ar būrys šešėlinių ministrų gyventi, tikėdamiesi, kad už juos viską padarys partijos pirmininkas ar dar kažkas kitas.
Trečia. Pavydas. Jo politikoje ypač daug ir pavydi daugiausia tie, kurie nededa jokių pastangų. Žinau, ką reiškia, kai tau pavydi kad ir kiekvienos bent kiek labiau pavykusios laidos, portalo antraštės. Žinau tą jausmą, kai po tavo interviu apsimetant, jog tavęs nemato, demonstratyviai ir pretenzijų kupinu balsu partijos pirmininko klausiama: kodėl ją kvietė į laidą?
Kodėl TA Agnė VĖL? Ir žinau, kokia isterija buvo ir yra šiuo klausiamu keliama pastaruosius ketverius metus, kai kalbama už mano akių. Kaip problemos sprendimo išeitį, girdėjau ir pasiūlymą kitą kartą duoti blogesnį interviu, nes prieš tai buvęs „geras“ sukėlė kolegų pavydą.
Dar kolektyve teko išgirsti prakeiksmus posėdžių salėje, sužinoti, kad kai kurie partijos senbuviai bando drausti su manimi bendrauti kitiems nariams, o paskui pajusti, kaip dalis žmonių manęs ima šalintis. Beveik tris metus man buvo uždrausta žiūrėti į pirmininkaujantį plenariniams posėdžiams, nes ne visi pirmininkaujantys mėgo mano žvilgsnį. Čia mes kalbame apie Seimą, ne apie įkalinimo įstaigą su kalinių subkultūrom, tik primenu.
Gavau ir vadovybės nurodymų nevaikščioti pagrindine Seimo laiptine prie plenarinių posėdžių salės, o į ją eiti aplinkiniais atsarginiais įėjimais, nes tada mažiau matys žurnalistai ir bus „mažiau problemų“. Tą nurodymą išgirdau šiemet, rugsėjo mėnesį, ką tik po Skvernelio išėjimo, kai, rodėsi, kad situacija frakcijoje iš esmės pasikeis, nes neliko nuolat nepasitenkinimą kursčiusių ir LVŽS skaldymu aktyviai užsiėmusių žmonių.
Visą tą ilgą pasakojimą apibendrindama, LVŽS frakcijoje pasiliekantiems kolegoms palinkėsiu kuo didžiausios sėkmės. Ypač tiems, kurie jautėsi „užgožti“. Tikiuosi, kad jų nuolatinį pavydą ir klausimus „kodėl ta Agnė vėl?“ pagaliau pakeis darbas, domėjimasis įstatymų projektais ir valstybės problemomis, konstruktyvios iniciatyvos ir jų realizavimas teisėkūroje.
Linkiu didesnės empatijos vienas kitam ir supratimo, kad ne postai, eteris ar matomumas padaro politiku. Juolab, ne eteris ir matomumas yra mūsų visų, kaip politikų, gyvenimo tikslas. Gyvenimo tikslas yra darbas Valstybei ir jos žmonėms.
Šaltinis:Infa
