Į dienraščio redakciją paskambinęs nuo 1946 m. Klaipėdoje gyvenantis uostamiesčio garbės pilietis, buvęs vicemeras ir sovietiniais laikais prie miesto valdžios šturvalo stovėjęs Valentinas Greičiūnas atskleidė, jog ypatingoji slėptuvė įrengta visai kitoje vietoje.
„Pats kuravau jos statybas, ir miesto valdžiai skirta Šaltojo karo laikų slėptuvė pastatyta Dubysos g., o ne Pilies g. 2A. Ant sporto salės fasado pakabinta klaidinanti informacija, nes ten įrengta slėptuvė anuometinės Bandomosios laivų remonto įmonės darbuotojams. Valdžiai skirta slėptuvė buvo didesnė, ir ji yra išlikusi“, – „Vakarų ekspresui“ sakė iš aktyvios politikos jau pasitraukęs 82 metų V. Greičiūnas.
Paaiškėjo, kad uostamiesčio Savivaldybės administracijos užsakymu buvo parengta informacija apie 50 jūrinio ir karinio paveldo objektų mieste bei jo prieigose, jie paženklinti bronzinėmis lentelėmis, o informaciją rengė samdyti specialistai, vienas kurių galimai ir padarė klaidą.
Slėptuvė – remontininkams Skaitytojams priminsime, jog pagal patvirtintą Mėmelburgo piliavietės detalųjį planą jau kitais metais bus nugriautas kelių aukštų sovietinis pastatas Pilies g. 2A, ilgus metus tarnavęs kaip sporto salė, jame veikė ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“, alternatyviu pasivadinęs baras. Po statiniu yra iš žemių supiltas pylimas, į kurį veda specifiniai įėjimai, yra ventiliacijos angos. Tai – sovietinių laikų požeminė slėptuvė.
Ant minėto namo fasado prieš keletą metų buvo pakabinta bronzinė lentelė su lietuvių ir anglų kalbomis pateikta informacija, jog šioje vietoje Šaltojo karo tarp JAV ir TSRS metais, baiminantis branduolinių atakų, įrengta „Klaipėdos miesto tarybos vadavietė“.
Anot buvusio Seimo nario V. Greičiūno, tai – netiesa, ir klaipėdietis papasakojo įdomią sovietinių laikų strateginių sprendimų istoriją.
„Pilies g. 2A sporto salė su slėptuve statyti 1984-1985 m. Nuo 1967 m. aš dirbau Klaipėdos miesto anuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, nuo 1976 m. iki 1989 m. – pirmuoju pavaduotoju. Puikiai pamenu tų laikų miesto infrastruktūros vystymo peripetijas. Bandomajai laivų remonto įmonei pagal tuometę civilinės gynybos tvarką buvo privaloma pasistatyti požeminę slėptuvę branduolinio karo atveju. Įmonės vadovai sugalvojo, kad galima nušauti du zuikius: ir slėptuvę pastatyti, ir sporto salę virš jos. Taip ir buvo padaryta. Sporto sale naudojosi ne tik įmonės darbuotojai: ji buvo visų uostininkų sporto baze, organizuotos spartakiados“, – pasakojo jis.
Apie 1994-1995 m. pastatas atiteko Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai (1992-1999 m. jos direktoriumi buvo V. Greičiūnas), o 2012-aisiais objektas perduotas Klaipėdos miesto savivaldybei. Šios Taryba neseniai priėmė sprendimą pastatą sulyginti su žeme ir taip atverti vaizdą į Mėmelburgo piliavietę iš rytų, išplėsti esamą automobilių stovėjimo aikštelę.
„Tokia yra to namo istorija. Niekada ten nebuvo Klaipėdos valdžiai skirtos slėptuvės. Eilinė didelės įmonės darbuotojams skirta slėptuvė. Tokių esama ir daugiau mieste šalia buvusių gamyklų, geležinkelio ir kitur“, – teigė inžinieriaus statybininko išsilavinimą turintis pokalbininkas.
Viršuje – benamiai Pasukęs laikrodžio rodyklę atgal, V. Greičiūnas priminė sovietinių laikų tvarką aštuntajame dešimtmetyje.
„Už civilinę saugą buvo atsakingas anuomečio Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, o civilinės saugos štabo viršininku buvo tuomečio Klaipėdos karinio komisariato vadas Viačeslavas Semionovas. Man, A. Žalio pirmajam pavaduotojui, buvo pavesta kuruoti pietinės miesto dalies reikalus, todėl gerai žinau, kur tiksliai buvo įrengta būtent miesto valdžiai skirta slėptuvė. Ji vadinosi komandiniu punktu-vadaviete. Irgi toks žemių pylimas su patalpomis po juo. Ta slėptuvė – Dubysos gatvėje, ir ji buvo įrengta anksčiau nei Pilies g. 2A, gal apie 1975-1980 m.“ – atskleidė V. Greičiūnas.
Išties buvęs komandinis punktas, žemių sampilas su įėjimais tebėra Dubysos g. 39. Ant slėptuvės nuo 2019 m. bazuojasi už 548 tūkst. eurų įrengtas BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namų filialas: pastatyti vienaaukščiai nameliai, kuriuose užtikrinamos ne tik nakvynės, bet ir higienos bei kitos būtiniausios paslaugos asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos. Čia priimami ir nuo kvaišalų ar alkoholio apsvaigę žmonės.
„Mačiau, kaip statė slėptuvę: buvo naudojamos sustiprintos gelžbetonio perdangos, sumontuota daugybė įvairiausios techninės įrangos, kuri užtikrintų ryšį su Vilniumi. Karo atveju iš komandinio punkto miesto valdžia turėjo organizuoti evakuacijos bei medicininės pagalbos suteikimo darbus nukentėjusiems miesto gyventojams. Nemažos patalpos, gal 200-300 kvadratinių metrų. Buvo ir lovos bei kiti būtini dalykai, jei tektų slėptuvėje užsibūti, ilgiau vadovauti civilinei saugai. Įrengti visokie oro filtrai, užtikrintas ryšys radijo bangomis ir t. t. Viskas – pagal standartinius tų laikų reikalavimus. Pamenu, jog buvo ir du įėjimai. Po statybų pabaigos slėptuvėje net nesu lankęsis“, – pasakojo ilgametis klaipėdietis.
Jo manymu, jei yra parengtas koks civilinės saugos planas ir šiais laikais, ta slėptuvė galėtų būti išnaudota, modernizuota. Jis nesiryžo spręsti, ar tokioje išskirtinėje slėptuvėje vertėtų įrengti Šaltojo karo laikų ekspoziciją bei paversti ją lankytinu turistiniu objektu.
ALTERNATYVA. Šaltojo karo metu laivų remontininkams įrengta ir griovimui pasmerkta slėptuvė po Pilies g. 2A pastatu 1990 m. buvo numatyta, kaip vadavietė tuometei valdžiai nelaimės atveju.
Klaidos klaida? Pabandžius išsiaiškinti, kaip galėjo Pilies g. 2A pastato slėptuvė būti įvardyta miesto vadovybei skirta vieta, galimai paaiškėjo elementari tiesa: istorija – toks mokslas, kurio atstovai nėra apsaugoti nuo klaidų ar netikslios informacijos pateikimo. Tiek profesoriai, tiek entuziastai.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška „Vakarų ekspresui“ paaiškino, jog prieš keletą metų jam gimė idėja paženklinti įdomesnius, reikšmingesnius jūrinio, karinio paveldo objektus mieste bei jo prieigose.
„Nusamdėme savo sričių žinovus, nes Savivaldybės administracijos atstovai nėra istorijos specialistai. Buvo atrinkti 25 jūrinio ir tiek pat – karinio paveldo objektų, užrašytos jų koordinatės, padaryti trumpi kiekvieno iš objektų aprašai, pristatymai, specialiai sukurtos ir pagamintos, nulietos žalvarinės, identifikuojančios objektus savotiškos emblemos. Jūrinis paveldas ženklinamas apskritime pavaizduotais stilizuotu laivo šturvalu ir vėjų rože, o karinis – stilizuotais taikikliu ir spygliuotos tvoros motyvais. Šalia – bronzinė plokštelė su informacija. Projektas kainavo apie 10 tūkst. eurų. Mes rėmėmės samdytų savo sričių žinovų pateiktais duomenimis, todėl jų pagrindu ir buvo paženklintas pastatas Pilies g. 2A kaip Šaltojo karo laikų Klaipėdos miesto tarybos vadavietė-slėptuvė“, – teigė valdininkas.
Jis nurodė, jog minėto objekto aprašymą rengė Klaipėdos universiteto istorijos ir archeologijos krypties doktorantas Titas Tamkvaitis. Jam buvo paaiškinta, kad objektas Pilies g. ateityje bus nugriautas, tačiau nuspręsta vis viena bent laikinai pakabinti informacinę plokštelę.
Pats T. Tamkvaitis „Vakarų ekspresui“ teigė, jog paaiškėjusią naują informaciją apie tikrąją vadavietės slėptuvę vertinantis teigiamai.
„Aš rėmiausi tuo metu visa prieinama informacija tiek knygose, straipsniuose, tiek internetinėje erdvėje. Ne pats sugalvojau, kad Pilies g. 2A buvo Tarybos vadavietė, tačiau ir nepatikrinau rastos informacijos. Tiesiog nebuvo priežasčių, dėl ko galėtų kilti abejonių. Jei gerbiamo Valentino Greičiūno pateikta informacija yra tiksli, tada reikia tik padėkoti jam. Matyt, kažkas buvo padaręs klaidą, o pastaroji suklaidino ir mane. Sovietinių laikų fortifikaciniai objektai išties yra palyginti mažai ištyrinėti mūsų mieste. Tie, kurie statyti prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu – geriau“, – pripažino jis.
V. Juška savo ruožtu tikino, jog ši istorinio detektyvo atomazga yra su laiminga pabaiga.
„Gaila, kad vandalai jau spėjo nuplėšti nuo informacinės plokštelės Pilies g. 2A karinio paveldo ženklą. Na, bet turime jų dar, pagaminome daugiau, atsargai. Nuimsime tą plokštelę nuo Pilies g. namo. V. Greičiūno dėka dabar sužinojome tikrąją Klaipėdos vadavietės slėptuvės vietą. Dar geriau, jog jos neplanuojama griauti. Tiesa, ar naujame objekte montuosime informacinę lentelę, dabar negaliu atsakyti. Pasitarsime. O klaidų nedaro tik tas, kas nieko nedirba… Mes pasitikėjome istorijos specialistais, entuziastais, tad netikrinome informacijos. O ir negalėtume, juk nesame istorikai. Kritines pastabas priimame konstruktyviai“, – tikino V. Juška.
Svarstoma, jog siekiant visiško istorinio tikslumo būtų naudinga rasti ir Klaipėdos vadavietės slėptuvės statybų dokumentus.
„Užsakovas buvo Vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba. Gal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve kokie nors dokumentai saugomi“, – samprotavo V. Greičiūnas.
