Valdemaras VIZBARAS, buriuotojas
O tai kodėl statys tokią didelę eglutę, juk vis tiek ją kankins? Tada siūlyčiau po gaubtu padėti tik daigelį ar pumpurėlį, būtų aliuzija į besiskleidžiančią, augančią ir atjaunėjusią Klaipėdą po kupolu, kurį laiko prispaudusi centrinė valdžia. Štai jums ir politika, ir ekologija.
Tikriausiai esu senos kartos atstovas, kad suprasčiau tokį performansą. Nežinau, gal esu iš B ar C kartos, o tas naujoves kuria Z ar U karta.
Prie eglutės mieste jau seniai nebeinu, į minias nebesigrūdu. Man atrodo, kad namuose labai gerai prie eglutės. Nesu iš tų, kurie lekia žiūrėti visų naujovių. Jeigu kas perėją įdomiai nupaišo, tai vis tiek kas nors parodo per feisbuką. Kažkodėl tokios naujovės manęs neįkvepia naujiems žygdarbiams.
Laisvūnas KAVALIAUSKAS, paveldosaugininkas
Kadangi mūsų darbovietės langai išeina tiesiai į Teatro aikštę, mes „pasmerkti“ tą eglutę matyti, nes ji bus tik už keliolikos metrų nuo mūsų darbo. Bet apie ją klauskite tų, kuriems tai aktualu ir rūpi. O aš laukiu gražios eglutės, kuri būtų man įdomi. Kiekvienais metais ji būna skirtinga. Kai pamatysiu tą naują eglutę, tada ir galėsiu vertinti, o dabar nežinau, kaip tai atrodys, remdamasis vien tik tam tikrų žinių nuotrupomis tikrai negaliu komentuoti.
Kad bent jau būčiau matęs kokį nors vaizdą per televizorių. Kauno mačiau, rodė. Pasakė, iš kokių medžiagų bus eglutė: iš ekologiškų sunykstančių šiaudelių, faktūros ir spalvos bus įdomios. O Klaipėdos nemačiau, pasakyta tik, kad laukia siurprizas.
Norą būti ekologiškiems sveikinčiau. Matome, kad tie klausimai aktualūs visam pasauliui. Aš pasisakyčiau už tai ir skatinčiau, kad kūrėjai, menininkai irgi atsižvelgtų į medžiagiškumą, į tvarumą, kaip dabar madinga sakyti.
Sondra SIMANAITIENĖ, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus muziejininkė
Vadinasi, šiais metais reikia tikėtis kažko nepaprasto. Manau, tokią eglutę žmonės sunkiai priims. Po gaubtu mes jau turėjome Anikę. Tai labai gražiai sužaidė, priminė tuos žaisliukus, kuriuos pajudinus sninga. Įsivaizduoju, kad žmonės yra labai prisirišę prie tradicijos, o eglutės puošimas yra giliai tradiciškas. Man atrodo, kad tokio dydžio eglutė daugeliui gali pasirodyti per silpnas akcentas, gal net juokingas kaip tokioms didelėms šventėms. Postamentą aš suprantu kaip ironišką repliką. Man patinka tas žaismingumas, bet žiūrint iš liaudies pozicijų gali būti ir daug tam tikro nusivylimo, neišpildytų šventinės nuotaikos lūkesčių. Na, nebent tas gaubtas bus kažkaip ypatingai padarytas.
Mes turėdavome kalėdinės eglutės tikrovę, tą jaukumą, kaip savo kieme, kuris būdavo be galo saldus, palyginti su Vilniumi, su Kaunu, kur menininkai viską daro išradingai. Mes turėjome namų jaukumo tradiciją, o dabar bus visiškai skirtingai nei daugelį metų. Bus savotiška. Tai daryti labai rizikinga, nes tos tradicijos yra labai giliai įėjusios į mūsų kultūrą. Įsivaizduoju, kad tada visa aplinka turėtų kokiu nors būdu atliepti šitą idėją, ji irgi turėtų būti stilizuota. Bet jeigu tai bus tik viena maža Kalėdų eglės replika, tai ji bus per plika ir neatspindės pačios idėjos.
Ekologinis žingsnis yra tai, kad žmonės perka eglutes vazonuose su žemėmis, o vėliau pasisodina savo kiemuose. Pas mus ji balkone irgi augo ilgai. O šių metų naujovė, manyčiau, yra ne visai su ekologija susietas dalykas. Visada būdavo truputį gaila, kai suvoki, kad eglė nukertama vienam kartui. Bet šiaip senojoje liaudiškoje tradicijoje visą laiką kažkas yra aukojama rituališkai dėl kažko. Aukos reikia tam, kad vėliau būtų atgimimas, šiuo atveju tam, kad sugrįžtų saulė. Vieno to didelio medžio aukojimą galima pateisinti. Aukos momentas yra svarbus virsmo situacijoje. Man, studijavusiai etnologiją, suprantamas aukos momentas būtent virsmo taške. Tvarumo idėja, sakyčiau, šiuo atveju yra silpnesnė nei mūsų etninė atmintis.
Man atrodo, kad dabartinėje savo kultūroje mes esame truputį šizofreniškai susidvejinę: viena sakome, o darome ką kita. Kalbame apie tvarumą, o trys sausainiai įpakuojami į plastiką. Manau, reikėtų ne per šventes deklaruoti tvarumo idėją, o kasdienybėje ją įgyvendinti.
Saulius LIUTKUS, gydytojas psichiatras psichoterapeutas
Šiek tiek girdėjau apie tai, kad dar bus ir gaubtas. Galiu pasakyti, kad mes patys labai dažnai gyvename pagal tą gaubto variantą: esame apsigaubę visokiomis fantazijomis, baimėmis, svajonėmis. Ir tas mūsų gaubtas kartais būna gana sunkiai pramušamas. O svarbiausias dalykas, – ką rasime po tuo gaubtu, koks ten bus tikrasis turinys. Jeigu jame bus kas nors tikro, tai tuomet gal ir visai bus smagu.
Reikės nueiti ir pasižiūrėti. Dar yra posakis, kad lenk medį, kol jaunas. Jeigu tą jauną medį tikrai ekologiškon pusėn palenksime, gal tada pašvarės ir mūsų marios, ir jūra, ir galvos. Reikia bandyti, reikia rizikuoti.
Rimantas DIDŽIOKAS, Klaipėdos universiteto mokslininkas
Mačiau paveiksliuką: ta eglutė bus dar kažkokioje dėžutėje. Įsivaizduoju, kad po tuo gaubtu bus paslėpta kažkokia inovacija, kažkoks kalėdinis netikėtumas visiems, naujas atradimas. Labai tikiuosi, kad tai bus itin inovatyvus sprendimas. Labai laukiu, kada galėsiu pasižiūrėti, kas ten bus. Tai vertinu pozityviai ir manau, kad bus kažkas tokio … O klaipėdiečiai, matyt, vertins kaip visados: pusė jų teigiamai, o kita pusė sakys, kad tai yra visiškai nevykęs sprendimas. Statistika rodo, kad toks žmonių nuomonių pasiskirstymas yra bene dažniausias.
