Eugenijus Sabutis, Seimo narys, socialdemokratas
Seime pirmąją svarstymo stadiją pasiekė svarbiausias šių metų įstatymo projektas – 2022 m. valstybės biudžetas. Parlamentarams išreiškus pritarimą, projektas buvo grąžintas tobulinti Vyriausybei, kuri vertins ir parlamento komitetų pateiktus siūlymus bei pastabas. Patobulintas projektas tolesniam svarstymui į Seimą grįš jau gruodžio mėnesį.
Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė ateinančių metų biudžetą dar kartą suskubo skambiai pavadinti galimybių biudžetu, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Mykolas Majauskas jį įvardija kaip atlyginimų ir pensijų biudžetą, tačiau realybėje projektas kiek kitoks.
Pats projektas galimybių ar atlyginimų ir pensijų biudžetu gali būti vadinamas tik valdančiųjų kabinetuose ir jį parengusios Vyriausybės koridoriuose.
Pristatydama kitų metų biudžeto projektą finansų ministrė labiausiai akcentavo minimaliosios mėnesinės algos didėjimą iki 730 eurų, maždaug 50 eurų daugiau „į rankas“, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą, kuris pridėtų dar apie 12 eurų ir biudžetinių įstaigų darbuotojams 4 eurais keliamą bazinės pareiginės algos dydį, bet jau dabar aišku, kad auganti infliacija šį pajamų padidėjimą tiesiog „suvalgys“.
Duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje yra vienas sparčiausių ES – metinė infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – jau šiuo metu ji siekia 8,2 proc. ir yra didžiausia iš visų Bendrijos narių.
Dar prieš keletą mėnesių vis garsiau buvo kalbama, kad didėjančios žaliavų kainos yra perspėjimas visoms valstybėms ruoštis beprecedenčiam kainų šuoliui, bet tik dabar matome Vyriausybės veiksmus, kuriais bandoma prisivyti jau kurį laiką de facto egzistuojančią situaciją, kai gyventojų pajamas mažina išaugusios maisto, kuro ir šildymo kainos.
Vyriausybės deklaruojamas pajamų didinimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš, vien minimali alga šiais metais galėjo būti didinama iki 750 eurų, tam buvo visos ekonominės prielaidos, tą ne kartą pabrėžė ir ekspertai.
NPD didinimą, kaip ir padidėjusią minimalią algą, su savimi nusineš kainų kilimas, o jo visiškai nepajus tie gyventojai, kurie uždirba daugiau nei šalies vidutinis atlyginimas, kuris, prognozuojama, kitąmet sieks kiek daugiau nei 1057 eurų „į rankas“.
Gana keistai atrodo toks Finansų ministerijos sprendimas, juolab, NPD didinamas tik mažiau nei vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems asmenims automatiškai permeta naštą vidutines pajamas gaunantiems gyventojams. Šis biudžetas yra itin nepalankus šiai asmenų grupei, kuri iš esmės yra šalies perkamosios galios stuburas ir sudaro ekonomikos pagrindą.
Siekiant teisingesnio biudžeto perskirstymo, NPD šiuo momentu turėjo būti didinamas bent pusantro karto, tada jo naudą pajustų kur kas didesnis gyventojų ratas.
Natūralu, kad sprendimai, susiję su NPD taikymo ribos išplėtimu ar minimalios algos spartesniu augimu, atneštų ir didesnius netekimus valstybės ir savivaldybių biudžetuose.
Todėl lygiagrečiai Vyriausybė turėjo galvoti ir teikti siūlymus dėl papildomų pajamų iš investicijų, jų grąžos, dividendų, kitaip tariant, didesnio pelno ir turto apmokestinimo, nes lyginant su ES šalimis tikrai yra vietos didinti teisingą mokesčių progresyvumą Lietuvoje.
Tą nuolat leidžia suprasti ir BFK pirmininkas M. Majauskas, įstatymų iniciatyvomis skatinantis labiau apmokestinti daugiau uždirbančius, tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.
Tiesa, anksčiau buvo kilusios diskusijos apie vadinamąjį solidarumo mokestį asmenims, kurių metinės pajamos siekia apie 200 tūkst. eurų. Bet, kaip matome, Vyriausybės ir BFK pirmininko žodžiai nevirto darbais. Visa tai liko tik politikavimu ir politinių dividendų susirinkimu.
Biudžeto pajamos Lietuvoje iš kapitalo ir turto yra kelis kartus mažesnės negu ES vidurkis. Dabartinis šalies ekonominis modelis vis dar akcentuoja pakankamai pigią darbo jėgą ir mažus pelno mokesčius kaip konkurencinius pranašumus.
Kartu su mokestinėmis spragomis, kurios leidžia daugiausia pajamų gaunantiems mokesčių beveik nemokėti ir skatina mokesčių vengimą, šis modelis nulemia skurstantį viešąjį sektorių, nekokybišką švietimą, didelę socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę.
Jau anksčiau skelbta apžvalga parodė, kad skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas iš didžiausių visoje ES. Matant, kad didelė dalis mažas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos, o dalis artėja prie santykinio skurdo ribos, yra nesuprantamas valdančiosios daugumos sprendimas nesiimti ryžtingesnių žingsnių, siekiant mokestinės bazės išplėtimo turtingiesiems ir teisingesnės biudžeto pajamų surenkamumo metodikos.
Belieka tik apgailestauti, kad tai galimybių biudžete vietos nerado.
Šaltinis:Infa
