Mes seniai sergame. Sergame agresija, pavydu, grubumu, neišmanymu, abejingumu, pykčiu, godumu, melu, veidmainyste… Ir net jeigu uždarytume žmoniją karantinui, tai tikrai ne dėl pagarsėjusio koronaviruso… Jau seniai laikas karantinui. Visai dėl kitos priežasties.
Atsiplėšti nuo išprotėjusio pasaulio – savanoriškai izoliuotis. Ir likus su savimi, prisiminti, kad mes – ne bedvasiai robotai, o žmonės… Žmonės, mokantys mylėti, užjausti, nerimauti, palaikyti. Mums ir taip duota visai nedaug laiko palikti savo pėdsaką Žemėje, tai kodėl gi iki šiol neišmokome vertinti laiko? Kam tie nesibaigiantys kivirčai ir apmaudas? Kam tie mėnesius trunkantys tylos žaidimai ir „kas skaudžiau atkeršys“?
Saviizoliacijoje svarbu pajusti save ir išsilaisvinti iš isterijos. Nustoti ką nors kopijuoti, gyventi stereotipais, vaikytis mados, ieškoti priešų ir kaltų, pikiuotis laime. Svarbu išgirsti savo mintis, savo širdį. Svarbu performuoti savo vidinį pasaulį, išvalyti iš jo susikaupusius suodžius.
Mums reikia karantino, kad grįžtume į žmogaus pavidalą. Kad grįžtume prie harmonijos su gamta ir taikaus dangaus virš galvos… Kad susigrąžintume žmogiškąsias vertybes – kai mylime, stebime, gimdome, pastatome ant kojų, saugome, kuriame, džiaugiamės… Kur švelniai prabundame, mėgaujamės kava ir gyvenimo skoniu einame į darbą, o ne į karą. Pasaulis skęsta neapykantoje, ištvirkime ir išdavystėse… Gana šio purvo, laikas išvalyti sielas. Laikas sveikti. Karantinas mums padės…
