Virusas, priverstinis skiepijimas, stichiniai mitingai, nuolatinės baimės injekcijos… Afganistanas, NATO prie Rusijos sienų… Kas tai? Atsitiktinumas? O gal didelio bendro projekto atskiros dalys, kurios įgyvendinamos vienu ir tuo pačiu metu?
Skaitytojas turbūt pasukinės pirštą prie kaktos ir mintyse pasakys: „durnius“. O vis dėlto? Jei tarp viso to yra kažkoks rimtas ryšys, o JAV pasitraukimas iš Afganistano, kurį daugelis įvardina kaip bėgimą, tėra tik nepaprastai gerai sumanytas spektaklis? Spektaklis, turintis realų ir labai svarbų tikslą? Kiekvienas režisierius žino, jog spektaklyje taip pat kartais neišvengiama chaoso, nors žiūrovas ir patiki, kad taip viskas ir turi būti… Bet ten žmonės žūva?… Na ir kas? Negi manote, kad pasaulio virsmo (įprasto mums pasaulio, su mieguistais švariais kaimeliais, su verdančiais ir burbuliuojančiais milijoniniais miestais, su vakarėliais kavinėse ir pasismaginimais naktiniuose klubuose, su persisotinusiais ir laisvės vis dar beieškančiais aptingusiais) sumanytojams svarbi kurio nors jų klanui, jų sluoksniui nepriklausančio gyvybė? Nebūkime naivūs.
Pirmyn į… vergovę?
Kad žmogus pragyventų savo gyvenimą sočiai ir laimingai, jam nereikia milijardinių turtų. O jei jų reikia, tada šitie turtai naudojami visiškai kitokiems tikslams. Kokiems? Valdžiai įgauti. O valdžia virš kitų, ypač neribota valdžia, vadinama daug paprastesniu žodžiu nei demokratija, tai – vergovė. Taip, būtent vergovė. O vergvaldžio požiūriu, vergas nėra ypatinga vertybė – tai tik instrumentas.
Taip, tai yra naujamadiška ir mums nesuprantama, nes neatitinka istorijos vadovėlio aprašo bei tuo neįmanoma patikėti nuolatinio bambėjimo apie demokratiją, žmogaus laisves fone. Pagaliau, mes nenorime tuo patikėti, nors, jei atidžiai pažvelgtumėm į realų dabarties pasaulį, labai atidžiai, per realių vyksmų, kuriuos dažnai apsimetame nesuprantantys, prizmę, mus nupurtytų šiurpas. Bet apie tai kiek vėliau, o dabar pabandykime pasiaiškinti, ar tikrai yra koks nors ryšys tarp visų tų įvykių pasaulyje, kuriuos mes ne tik stebime, bet kurių dalyviais patys esame. Pradėkime iš eilės.
„Karūnuotasis“
Virusas. Niekas nei mokslo pasaulyje, nei pačiuose labiausiai abejojančiuose pandemija visuomenių sluoksniuose neneigia, kad virusai egzistuoja. Jų – begalės. Jie nematomi paprasta akimi, bet jie visada gyveno tarp mūsų. Tiksliau, mes gyvenome tarp jų, nes jų pasaulis daug senesnis nei žmogus šitoje planetoje. Jei žmonės skirstosi į rases, nacijas, tautas, tai ir virusai nėra lygiaverčiai ir priklausantys tik vienai grupei. Jų – daug ir šis jų pasaulis, nepaisant mokslo pažangos, kuria mes taip giriamės, mums lig šiol išlieka mažai pažįstamas.
Tarp visos tos gausybės yra ir ši grupė, kurią mes „karūnavome“. Jie žinomi nuo 1932 metų, tačiau iki pat 1965 metų su žmogumi sugyveno ganėtinai „taikiai“. Tik tada, kai vienas iš britų mokslininkų, kvailumo ir žingeidumo pagautas, juos „pasotino“ tokio pat kaip jis individo seilėmis ir tuo pačiu atvėrė kelią į žmogaus organizmą, karūnuotasis virusas įsikūrė ir šitoje žmogiškoje erdvėje. Todėl manyti, kad tai kažkas naujo, ko mokslas nežinojo iki šiol, yra absoliučiai nerimta.
Jei taip, tada kas pasikeitė dabartyje, kad mes visomis įmanomomis priemonėmis ėmėmės kovoti prieš jį? Kad ir kaip besvarstytumėm, į šį klausimą atsakyti sunkiausiai.
Vieni mokslininkai skelbia, kad pasikeitė ne virusas, o mes tapome lepesniais ir mūsų kūnų imuniteto „kariuomenė“ virto apsnūdusia ir apsilpusia jėga, kuri jau nepajėgia apsaugoti savo sienų. Kiti, atvirkščiai, skelbia, kad virusas pasikeitė ir tapo agresyvesnis bei „gudresnis“. Trečioji grupė mokslininkų tvirtina, kad mes patys, siekdami kažkokių tikslų, pakeitėme jo vidinę sandarą ir jį pavertėme biologiniu ginklu. Kiekvienas teiginys turi racionalumo ir visiškai paneigti jį nėra nei įmanoma, nei verta stengtis.
Aišku, kad dabartinės žmonijos kartos yra daug lepesnės nei seneliai ir proseneliai, kurie daugiau ar mažiau gyveno arčiau gamtos, sunkiai dirbo ir natūralūs gamtos atrankos dėsniai jiems taip pat galiojo, kaip ir bet kokiai kitai gyvybės formai. Ar kas nors gali rimtai imti neigti, jog pasikeitus gyvenimo būdui, prie to prisitaikė ir organizmas? O tuo pačiu ir imuninė sistema? Jei taip, tada ir priešui tapo daug lengviau pramušti apsaugos sienas. Ar jis tapo agresyvesnis? Vargiai, tiesiog, jis pasinaudojo situacija. Kai duris lengva atverti, tai kiekvienam norisi pažvelgti anapus jų.
Pagaliau, ir trečioji mokslininkų grupė gali būti teisi. Juk vien tik amerikiečių karinei mašinai priklausančios biologinės laboratorijos, kurių visame pasaulyje išmėtyta daugiau kaip 200, ne šiaip sau skiriamas biudžeto ar rėmėjų lėšas permala, bet turi konkrečius ir aiškius užsakymus. Kaip sakoma, dabar toks laikas, kad net „arklys arklio veltui nekaso“.
Nors aš linkęs pritarti trečiai mokslininkų grupei, nes tarp jų yra ir Nobelio premijos laureatų, bet net man kažkaip keistai ir neįtikinamai išrodo to „išaukštinto“ viruso galios. Biologinis ginklas kuriamas žudyti, o pasaulinė statistika, kad ir kaip besistengia, neišrodo įtikinamai šitoje srityje. Aišku, jei tas virusas neslepia savyje „uždelsto veikimo bombos“ arba tas priverstinis skiepijimas nėra tas kitas būtinas komponentas, kuris privalo jį paversti tikru žudiku. Deja, niekas kitas į tai atsakyti negali, tik laikas. Čia trumpai apie virusą. Eikime toliau.
Baimė baisesnė už virusą
Nereikia būti ypatingu psichologu, kad suprastum, jog baimė – dirbtinai sukurta ir nuolat viešoje erdvėje skatinama baimė, yra daug baisesnė už bet kokį virusą. Baimė – pats didžiausias priešas, kuris slepiasi kiekviename iš mūsų, o visos tos priemonės, kurios oficialiai priverstinai naudojamos, atrodo, nesumažina, o atvirkščiai, tik padidina baimės dozes ir tuo pačiu skatina organizmo reakciją, sekina jį ir dar labiau paverčia pažeidžiamu.
Keista, bet absoliuti dauguma žmonių kalba apie tai. Ir nesvarbu, ar jie tiki pandemija, ar ne, visi sako, kad masinės informacijos priemonės tik didina įtampą, o ne mažina.
Sutikite, kad globalioje žiniasklaidoje dirba ne kokie nors idiotai, kurie gyvena anapus realybės, bent jau taip turėtų būti, bet vis vien užsispyrusiai kategoriškai skelbia tai, kuo, manau, ir patys kartais abejoja? Dar daugiau, vis dažniau galima aptikti pranešimų, kad vienas ar kitas gerbiamas leidinys ar informacinis resursas atsisako skelbti kitokią informaciją, išima iš savo ankstesnių skelbinių bent kiek prieštaraujančius oficialiai doktrinai.
O juk tikrovės dabarties pasaulyje, kur viskas padalyta ir pasidalyta, nė vienas globalios žiniasklaidos resursas neegzistuoja šiaip sau, kiekvienas jų kažkam priklauso. Vienam asmeniui ar asmenų grupei. Nėra „nepriklausomos“ žiniasklaidos. Jei yra šeimininkas, tai jis neabejotinai valdo. Valdo ir turi savus tikslus. Kokiomis priemonėmis ir kaip, čia jau kitas klausimas. Ir jei globalūs informaciniai šaltiniai, juose dirbantys veikia taip, o ne kitaip, vadinasi, toks šeimininko užsakymas.
Tokioje aplinkoje nereikia stebėtis, kad vis daugiau žmonių išeina į protesto akcijas, vis daugiau žmonių ima abejoti tuo, ką siūlo ar net priverstinai bando įgyvendinti įvairių šalių vyriausybės. Jie nesusigaudo, neturi reikiamos informacijos, bet kažkokiu šeštu pojūčiu ima jausti, kad kažkas čia ne taip. O šios prieš protestuojančius ima naudoti visas sutramdymo ir malšinimo priemones. Pradedant užkardomis, baigiant dujomis, guminėmis kulkomis ir vandens patrankomis. Be viso to, kiekvienas, kuris drįsta dalyvauti ar ypač organizuoti tokias akcijas, negali būti apsaugotas nuo didžiulių finansinių baudų ar net bankuose esančių indėlių „įšaldymo“.
Ir tas pasipriešinimas tik plečiasi, tik stiprėja. Taikomos priemonės laikinai gali prigesinti besiplečianti gaisrą, bet negali jo sunaikinti.
Taikaus virsmo nebus?
Miškininkai žino, kaip tokiais atvejais gesinami didžiuliai gaisrai, kaip jie lokalizuojami. Kai visos kitos priemonės nebeveikia, paprasčiausia padegama ugnies nepaliesta miško dalis. Svarbiausia susigaudyti, iš kur vėjas pučia. Du ugnies frontai, susidūrę tarpusavyje, praryja vienas kitą, praranda jėgą ir užgęsta, bet pakeliui sunaikina visa, kas gyva jų kelyje.
Tuose, kol kas stichiniuose protesto veiksmuose, kuriuos valdantiesiems dar pavyksta prislopinti ir „įvaryti į pogrindį“, bręsta rimta jėga, kuri anksčiau ar vėliau su baisia galia įsiverš į viešumą ir, kaip akla, įsiutusi naikins aplink save viską, kas pasitaikys jos kelyje. Ir sustabdyti tą žmogiškos neapykantos vulkaną galima tik dviem priemonėm – nukreipti kūrybinio tikslo linkme arba suskaldyti ir priversti susigrumti tarpusavyje.
Deja, atrodo, kad tie, kurie šitoje veikiančioje sistemoje, o ji jau įsitvirtino globalioje erdvėje, tikrumoje įtakoja visus pasaulio vyksmus, pritrūko kūrybinės fantazijos ir vis labiau linkstą į antrąją priemonę – visuotinio susidūrimo ir sunaikinimo kelią, tikintis patiems išlikti. Kodėl? Todėl, kad naujas taikaus virsmo kelias neišvengiamai reikalauja sunaikinti sistemą, o be jos jie netenka valdymo instrumentų, jie netenka valdžios.
Taip, istorijoje surasime keletą atvejų, kada valdovai patys atsisakydavo sostų, bet kur kas daugiau atvejų, kada juos nuversdavo kalaviju. O juk dabartyje kalbama ne apie vieno ar kito asmens pasitraukimą, kalbama apie visą sistemą, vadinasi, ir pasitraukti reiks visam valdytojų sluoksniui. Vaizdžiai tariant, valdovui ir visai jo kariaunai. Ar kas nors gali patikėti, kad tai įmanoma taikiai ir pagal susitarimą?
Pagaliau, o kam turėtų būti perduota ta valdžia? Kur tas žmogus, ta žmonių grupė, kuri galėtų perimti ją? Atsakymo nėra. Veikiančioje sistemoje konkuruojančių grupuočių daug, bet, kaip tvirtina daugelis, nė viena jų negali pasiūlyti kito kelio, išskyrus tą patį, tik gal kiek pataisytą ir paremontuotą. Mintyje turiu sistemą, kuri turi tik vieną tikslą – pelnas.
Visuotinė gerovė – utopija
O kodėl ji nebegyvybinga? Juk tiek šimtmečių, tiek amžių tai buvo ir tebėra vienintelis žmonių tikslas – kuo daugiau turėti, kuo mažiau dirbti. Vyresnioji karta turi prisiminti anoje valstybėje egzistavusi komunistinį šūkį: „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Puikus šūkis, nuostabus siekis. Kodėl jis nevirto tikrove? Kodėl dabartyje mes jį vadiname utopija? Todėl, kad kiekvieno poreikiai – skirtingi, o galimybės ribotos. Poreikiai nuolat auga, o resursai mažėja.
O juk tai egzistuoja ir kapitalistinėje sistemoje, į kurią mes perbėgome. Nuolat kalbėdami apie demokratiją, apie visuotinės gerovės valstybę, skelbdami įvairiausias ekonomines, politines, socialines teorijas, nenorime ir negebame pripažinti, kad visuotinė gerovė – utopija. Ji galima tik nedideliam ratui žmonių. O jei taip, tada neišvengiamai iškyla klausimai: ką daryti ir kas vyksta? Ir ar tikrai tos teorijos apie „auksinį milijardą“, apie žmonių populiacijos priverstinį mažinimą, apie naujoviškus „getus“, apie skaitmeninius „lagerius“, apie visuotinę kontrolės sistemą ir panašiai tėra tik „sąmokslo“ paistalai? Ir kodėl save skelbiančių demokratijomis šalių vyriausybės imasi kovoti prieš pačius savo šalių piliečius? Brutaliai ir aršiau nei svetimas okupantas. Apie tai – kitoje dalyje.
