Kernavė laukia naujų kompleksinių tyrimų, kurie gerokai papildys mokslininkų turimas žinias, o visi kultūrinio rezervato lankytojai galės dar daugiau sužinoti apie šios unikalios vietovės ir visos Lietuvos praeitį. Per ateinančius tris metus (2021–-2024 m.) mokslininkų grupė, vadovaujama Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologo dr. Gintauto Vėliaus, ketina visapusiškai ištirti Kernavėje esantį Aukuro kalno piliakalnį. Lietuvoje tokio pobūdžio kompleksiniai ir tarpdisciplininiai archeologiniai, geofizikiniai, archeobotaniniai, paleozoologiniai tyrimai, apimantys ilgą priešistorės tarpsnį bei pirmuosius valstybės šimtmečius, bus atliekami pirmą kartą.
„Šiandieniniame moksle piliakalniai suvokiami ne tik kaip gynybiniai įrenginiai, bet ir kaip puikūs tam tikros epochos socialinės ekonominės sistemos indikatoriai, – sako dr. Gintautas Vėlius. – Detali piliakalnių medžiagos analizė neretai tampa pagrindiniu priešistorinių bendruomenių socialinio kraštovaizdžio rekonstravimo įrankiu. Bendruomenių įsikūrimas piliakalniuose, jų išsibarstymas į vienkiemines sodybas, piliakalnio virsmas laikina slėptuve ir galiausiai diduomenės pilimi, atspindi esminius socialinės raidos ir ūkio sistemų momentus.“
Anot mokslininkų grupės vadovo, pagrindinė šio projekto idėja – remiantis tyrimais konstatuoti bei tiksliai chronologizuoti piliakalnių funkcinės paskirties bei juose vykdytų veiklų raidą geležies amžiuje bei pirmaisiais Lietuvos valstybės šimtmečiais ir kartu atskleisti Rytų Lietuvos pilkapių kultūros – geografinio ankstyvosios valstybės branduolio, apgyvendinimo sistemų bei gynybinių įrenginių – piliakalnių funkcinės raidos modelį.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojami tyrimai remiantis Aukuro kalno piliakalnio Kernavėje duomenimis perspektyvūs daugeliu prasmių. Piliakalnis buvo naudojamas ilgą priešistorės laikotarpį ir todėl atspindi tiek priešistorinius regiono apgyvendinimo procesus, tiek pirmųjų valstybės šimtmečių – XIII–XIV a., vieno svarbiausių LDK galios centrų istoriją. Kitose ankstyvuosiuose Lietuvos centruose – Trakuose ir Vilniuje – tokio tęstinumo nėra. Valstybingumo pradžią menantys XIII a. kultūriniai sluoksniai Vilniuje yra suardyti vėlesnių urbanistinių procesų, o Senųjų Trakų ir Trakų pusiasalio piliavietės įrengtos iki tol neapgyvendintose teritorijose.
Archeologas dr. Gintautas Vėlius, kelerius metus skyręs partizanų vadų paieškoms, tikisi, kad sugrįžimas iš XX a. į valstybės ištakas bus vaisingas – tyrimų metu gauti duomenys ir aptikti artefaktai įgalins atnaujinti ir išplėsti Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato muziejaus ekspoziciją, suteiks naujų žinių apie piliakalnių funkcinę raidą vietos ir užsienio akademinei bendruomenei.
