Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė dalyvavo Medininkų tragedijos 30-ųjų metinių minėjimo renginyje.
„Sunku patikėti, kad nuo žiaurios Medininkų tragedijos prabėgo jau trys dešimtmečiai. Tai buvo kruvina okupantų, prarandančių įtaką, konvulsija. Jie naktį sušaudė neginkluotus žmones, narsiai tarnavusius savo Tėvynei. OMON’o smogikai bandė pademonstruoti savo jėgą, tačiau iš tiesų tai tebuvo iš bejėgystės kylančio smurto protrūkis. Norėta įgąsdinti, bet tai tik dar labiau sutelkė ir paskatino Lietuvą rūpintis savo sienų ir žmonių saugumu. Deja, ir po trisdešimt metų tenka gyventi agresyviai nusiteikusio režimo kaimynystėje. Vėl tenka rūpintis užkardų stiprinimu ir vėl esame dažniausiai puolami naktį – tik šįsyk kuriant dirbtinį nelegalios migracijos maršrutą“, – sakė premjerė.
Pasak I. Šimonytės, dabar skiriasi agresijos pavidalai, tačiau yra daug panašių dalykų, ir pirmiausia – pasiaukojantys, Tėvynei tarnaujantys žmonės: anuomet beginkliai muitininkai, šiandien pasieniečiai, kariai, gerokai pasikeitusi muitinės tarnyba, visi tie, kurie rūpinasi nelegaliais migrantais ir kartu saugo, kad nekiltų jokių provokacijų ar konfliktų.
„Šiandieninė agresija padeda geriau suprasti, kokia svarbi buvo Medininkų ir kitų pasienio postų misija. Sienų kontrolė – būtinas Nepriklausomybę atkūrusios valstybės uždavinys. Svarbu, jog buvo įsisąmoninta, kad valstybės gynimas ir stiprinimas nėra vien politinės valdžios reikalas – tai visų pareiga“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.
Premjerė pabrėžė, kad per trisdešimt metų Lietuvos valstybė gerokai pasikeitė. Anuomet Lietuva siekė, kad ją pripažintų kitos valstybės, mokėsi saugoti savo sienas, kurti politines institucijas, tarėsi dėl viešojo gyvenimo taisyklių. Šiandien jau turime gana solidų savarankiško gyvenimo stažą, priklausome galingiausių pasaulio valstybių „klubams“ – Europos Sąjungai ir NATO.
„Tiek tada, tiek dabar mūsų didžiausia stiprybė – tai žmonės, kurie tarnauja Tėvynei, aukojasi už ją. Labai svarbu niekada nepamiršti savo didvyrių, tikrųjų valstybingumo atramų. Kaip ir mokytis iš skaudžių istorijos pamokų, neprarasti budrumo ir dėti visas pastangas, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų. Šiandien būdami Medininkuose, amžinai gyvos tragedijos vietoje, dėkojame gerbiamam Tomui Šernui ir su didele pagarba prisimename septynis jo bendražygius, nužudytus savo poste. Jų atminimas visada išliks gyvas“, – pabrėžė Ministrė Pirmininkė.
Ankstyvą 1991-ųjų liepos 31-osios rytą į Medininkų postą įsiveržę ginkluoti OMON’o užpuolikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Medininkų žudynių aukos palaidotos Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. Vienintelio sunkiai sužeisto pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė dalyvavo Medininkų tragedijos 30-ųjų metinių minėjimo renginyje.
„Sunku patikėti, kad nuo žiaurios Medininkų tragedijos prabėgo jau trys dešimtmečiai. Tai buvo kruvina okupantų, prarandančių įtaką, konvulsija. Jie naktį sušaudė neginkluotus žmones, narsiai tarnavusius savo Tėvynei. OMON’o smogikai bandė pademonstruoti savo jėgą, tačiau iš tiesų tai tebuvo iš bejėgystės kylančio smurto protrūkis. Norėta įgąsdinti, bet tai tik dar labiau sutelkė ir paskatino Lietuvą rūpintis savo sienų ir žmonių saugumu. Deja, ir po trisdešimt metų tenka gyventi agresyviai nusiteikusio režimo kaimynystėje. Vėl tenka rūpintis užkardų stiprinimu ir vėl esame dažniausiai puolami naktį – tik šįsyk kuriant dirbtinį nelegalios migracijos maršrutą“, – sakė premjerė.
Pasak I. Šimonytės, dabar skiriasi agresijos pavidalai, tačiau yra daug panašių dalykų, ir pirmiausia – pasiaukojantys, Tėvynei tarnaujantys žmonės: anuomet beginkliai muitininkai, šiandien pasieniečiai, kariai, gerokai pasikeitusi muitinės tarnyba, visi tie, kurie rūpinasi nelegaliais migrantais ir kartu saugo, kad nekiltų jokių provokacijų ar konfliktų.
„Šiandieninė agresija padeda geriau suprasti, kokia svarbi buvo Medininkų ir kitų pasienio postų misija. Sienų kontrolė – būtinas Nepriklausomybę atkūrusios valstybės uždavinys. Svarbu, jog buvo įsisąmoninta, kad valstybės gynimas ir stiprinimas nėra vien politinės valdžios reikalas – tai visų pareiga“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.
Premjerė pabrėžė, kad per trisdešimt metų Lietuvos valstybė gerokai pasikeitė. Anuomet Lietuva siekė, kad ją pripažintų kitos valstybės, mokėsi saugoti savo sienas, kurti politines institucijas, tarėsi dėl viešojo gyvenimo taisyklių. Šiandien jau turime gana solidų savarankiško gyvenimo stažą, priklausome galingiausių pasaulio valstybių „klubams“ – Europos Sąjungai ir NATO.
„Tiek tada, tiek dabar mūsų didžiausia stiprybė – tai žmonės, kurie tarnauja Tėvynei, aukojasi už ją. Labai svarbu niekada nepamiršti savo didvyrių, tikrųjų valstybingumo atramų. Kaip ir mokytis iš skaudžių istorijos pamokų, neprarasti budrumo ir dėti visas pastangas, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų. Šiandien būdami Medininkuose, amžinai gyvos tragedijos vietoje, dėkojame gerbiamam Tomui Šernui ir su didele pagarba prisimename septynis jo bendražygius, nužudytus savo poste. Jų atminimas visada išliks gyvas“, – pabrėžė Ministrė Pirmininkė.
Ankstyvą 1991-ųjų liepos 31-osios rytą į Medininkų postą įsiveržę ginkluoti OMON’o užpuolikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Medininkų žudynių aukos palaidotos Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. Vienintelio sunkiai sužeisto pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
