Kam reikalingi universitetai?

Šiandien, kai Lietuvoje vėl kyla diskusija apie universitetų paskirtį, jų vaidmenį kuriant šalies ateitį ir atsakomybę visuomenei, pravartu grįžti prie pamatinių universitetinių vertybių. Ta proga VU bendruomenės dėmesiui ir kritiniam vertinimui siūlau ištraukas iš Edinburgo universiteto profesoriaus emerito Geoffrey Boultono paskaitos, pateiktos šiemet Bolonijos universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje Magna Charta Universitatum 27-osioms metinėms. 

[…] kodėl universitetai yra vienos seniausių žmonijos įkurtų institucijų. Europoje yra maždaug 65 institucijos, kurios gyvuoja nuo XVI amžiaus ir kurių tiek darbo principai, tiek vieta išliko mažai pakitę. Iš šių institucijų 56 – universitetai, tarp likusiųjų – Romos popiežiaus valdžia, Britų monarchija ir Sienos bankas. Universitetai išliko todėl, kad jie sumaniai geba iš naujo atrasti save ir prisitaikyti prie to meto poreikių. Jie prisitaikė ir tapo nepakeičiami ir autokratinei valstybei, ir autokratinei bažnyčiai, ir, kaip nūdienos realybėje, valstybei, kuri yra jų pajamų šaltinis ir kuri suteikia universitetams oficialią veiklos licenciją.

Šiuolaikiniai universitetai turėtų prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, tačiau tai turėtų daryti apdairiai. Man, kaip geologui, iškart į galvą ateina analogija su Darwino organine evoliucija, rodanti, koks pavojus tyko norint per daug prisitaikyti. Kai rūšys labai prisitaiko prie jas supančios aplinkos, jos klesti, tačiau, pasikeitus tai aplinkai, joms pritrūksta lankstumo adaptuotis ir galiausiai jos išnyksta.

Visuomet norisi manyti, kad ateitis – tai tiesioginė dabarties tąsa ir kad didelis prisitaikymas prie to meto poreikių visada bus saugiausias pasirinkimas. Tačiau mes turime vengti istorinės trumparegystės. Palyginti stabilios visuomenės kartais nepakankamai įvertina permainingų istorijos posūkių galią, jėgą ir nenuspėjamumą; to padariniai – ryškūs socialiniai, ekonominiai ir esminiai politinių prioritetų pokyčiai. Trumpalaikiai prioritetai gali staiga tapti nebeaktualūs. Ar universitetas pakankamai aiškiai įsivaizduoja, kokia yra jo ilgalaikė vertė visuomenei – tai leistų iš kartos į kartą prisitaikyti prie netikėtų prioritetų pokyčių? O galbūt jo vizija yra tokia trumpalaikė, kad jis negebėtų adaptuotis?

Dar prieš kelerius metus buvo nuolat kalbama apie vadinamąją žinių ekonomiką. Tai yra spartaus augimo, didelių atlyginimų ekonomika, grįsta giliomis profesinėmis žiniomis ir dideliu universitetų absolventų bei mokslinių tyrimų poreikiu.

Tačiau naujausi tyrimai apie universitetų mokslinių tyrimų vaidmenį jau nebeakcentuoja žinių ekonomikos modelio, kuriame pabrėžiama tiesioginė mokslinių tyrimų, kaip ekonomikos variklio, nauda. Aš manau, kad gana realią išvadą pateikė McKinsey pasaulinis institutas („How to Compete and Grow“, 2010):

„Net ir JAV technologijų sektorius, kuriame generuojama daug mokslinių tyrimų, nebėra pagrindinis augimo variklis. Pagrindinis variklis yra gabių žmonių atliekama technologijų sklaida po didžiuosius ekonomikos žaidėjus ir tų pačių gabių žmonių kuriamos su technologijomis nesusijusios inovacijos.“

Jei šios tendencijos nėra laikinos, kokia galėtų būti universiteto reakcija? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip suprantame aukštojo mokslo tikslą. Tačiau kalbėdami apie tikslą mes tik girdime balsų kakofoniją, o paprasto ir aiškaus tikslo apibrėžimo neturime. Su universitetu nesusiję asmenys nori, kad studentai baigę universitetą turėtų reikiamų įgūdžių pirmam darbui. Studentams dėstantys akademikai nori, kad jie būtų pakankamai išsilavinę, kad galėtų bent ateinančius 50 metų save realizuoti. Problema yra ta, kad studentai nori ir vieno, ir kito. Tai senas kaip pasaulis konfliktas tarp kiekvieno studento trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų, taip „(ap)mokymo“ ir „lavinimo“, tarp „profesinių“ ir „bendrųjų“ dalykų, tarp peno protui ir sielai. Šis konfliktas priešina ugdymo specialistus, išorinius kritikus ir rėmėjus, taip pat ir pačius studentus.

Tačiau man šis skirstymas atrodo neteisingas. Nereikia rinktis tarp vieno ir kito, reikia abiejų. Aš teigiu, kad pagrindinis aukštojo mokslo tikslas yra priversti studentus galvoti, duodant peno ir lavinant jų instinktą suprasti ir siekti prasmės. Aukštasis mokslas yra procesas, kai studentai yra mokomi abejoti jiems pateiktomis interpretacijomis, mažinti informacijos chaosą tvarkingai dėliojant analitinius argumentus, patys nustatyti problemas ir jas spręsti pasitelkiant racionalius argumentus, paremtus įrodymais; tai procesas, kurio metu studentams neturi kelti nerimo informacijos gausybė – jie turi gebėti ir išdrįsti visą šią painiavą išnarplioti ir patys pasitikrinti, kas yra stabilu šiame itin nestabiliame junginyje, kuris dažnai vadinamas žiniomis.

Aš visiškai nesutinku su prielaida, kad naudingos yra tik tos žinios, kurios formuoja tiesioginį technologijų ir įgūdžių pagrindą, neva reikalingą ekonominei sėkmei užtikrinti. Gilesni gebėjimai, kuriuos apibūdinau, turėtų tapti universitetinio išsilavinimo pamatu, tuo pamatu, ant kurio būtų saugiai statomi profesiniai įgūdžiai, reikalingi visuomenei. Jis leistų kuo sumaniau atsiskleisti praktiniams įgūdžiams, kurių reikia visuomenei – tiek medikų, inžinierių, slaugytojų, mokslininkų, mokytojų, apskaitininkų, teisininkų, ministrų, verslininkų, valstybės tarnautojų, politikų įgūdžiams, tiek tų, kurie kuria ir atlieka menus. Gilaus, asmeninio supratimo ir specialiųjų įgūdžių derinys yra galinga alchemija, kuri palaiko kūrybingą ir naujovišką visuomenę.

Todėl aš manau, kad mes per daug kreipiame dėmesio į tai, ko yra mokoma, o ne į tai, kaip yra mokoma. Reiškiu savo simpatijas Alberto Einsteino išsakytam požiūriui:

„Švietimas nėra faktų mokymasis, tai yra proto mokymas mąstyti.“

„Aš niekuomet nemokau savo mokinių, aš tik suteikiu sąlygas, kuriomis jie gali mokytis.“

„Vaizduotė yra daug svarbesnė nei žinios.“

Mes kažkaip turime atsiriboti nuo pozicijos, kad mokymasis universitete yra kaip greito maisto užkandinė – standartinis produktas didžiausiam kiekiui – ir galvoti apie jį kaip apie procesą, kurio metu reikia prisitaikyti prie žmogaus talentų įvairovės ir suteikti jiems galimybę suklestėti.

Per daug laiko akademikai skiria pateikti informaciją, kuri ir taip prieinama studentams elektronine forma. Jei būtume drąsesni, galėtume efektyviau dirbti tiesiog parodydami studentui informacines technologijas kaip šaltinį, kuriame jis gali rasti su programos turiniu susijusius faktus ir teorijas. Tai suteiktų akademikams daugiau laiko grįžti prie asmeniškesnio, intymesnio mokymo stiliaus. Kai susitinka protai, protas, problema ir įrodymai arba skirtingų kartų protai, padariniai gali būti stulbinamai nenuspėjami ir kūrybiški – tai vėl turėtų tapti mokymosi universitete šerdimi.

Teiginius apie gilesnę, asmeninę švietimo vertę galima lengvai sukritikuoti kaip sentimentalų sėdėjimą savo dramblio kaulo bokšte nematant darbo rinkos pasaulio ir negirdint nuolatinių įvairių suinteresuotų asmenų kalbų apie praktiškumą ir naudą. Aš atkirsčiau, kad šios vertybės yra savaime praktiškos. Tai priemonės, dėl kurių profesinės žinios tampa galingesnės, pagrindas, duodantis efektyvesnį profesinį indėlį į visuomenes, kurių dalis mes esame, ir gyvybiškai svarbus absolventams neaiškioje ateityje. Apie tai kalba ir Harvardo universiteto rektorė Drew Faust:

„Universitetas neturi galvoti apie kito ketvirčio rezultatus; net neturėtų galvoti, kuo tapo studentas baigęs universitetą. Universitetas turi galvoti apie mokymąsi, kuris nulieja visą likusį gyvenimą; mokymąsi, kuriuo perduodamas tūkstantmečių paveldas; mokymąsi, kuris formuoja ateitį.“

Visą paskaitos tekstą originalo kalba galima rasti čia.

Paskaitos tekstas lietuviškai.