Švara Vokietijoje, o konkrečiau – Švabijoje, nebuvo „įgimta“, bet buvo netgi priverstinė.
Ilgą laiką vokiečiai išmesdavo šiukšles, pelenus, negyvus naminius gyvūnus, kaulus ir pamazgas tiesiog už tvoros arba kur pasitaikydavo. To rezultate šalyje klestėjo antisanitarija ir įvairios ligos, o miestai ir kaimai skendo šiukšlėse.
XV amžiuje Viurtembergo grafas pavargo nuo nuolatinio dvoko ir jis pradėjo leisti įsakymus, kuriais reikalavo žmonių ir gyvūnų išmatas bei mėšlą išvežti už miesto ribų ir tai daryti tik naktį. Žinoma, visi šie įsakymai buvo ignoruojami – sugauti pažeidėjus buvo neįmanoma, o ir policininko prie kiekvieno tvarto nepriskirsi, be to, kyšių ir vaišių įstatymo sergėtojams niekas neatšaukė.
Tada grafas išleido naują įsakymą, po kurio Švabijos miestuose įsiviešpatavo ŠVARA. Įsakymo esmė buvo tokia: jeigu pastebėjote, kad jūsų kaimynas porą savaičių netvarko šiukšlių ir jo neapskundėte, baudą gaus ne tik jis, bet ir jūs. O jeigu apskundėte – gaunate teisę į dalį jo žemės. Po šio įsakymo išleidimo, kiekvieną šeštadienį visi gyventojai demonstratyviai ir kruopščiai tvarkė savo kiemus, pagrįstai bijodami kaimynų skundų.
Iš vienos pusės, tokius metodus galima vertinti kaip priverstinį skundimą ir žmogaus veiksmų laisvės suvaržymą. Bet iš kitos pusės, švabiečiai labai greitai tobulai sutvarkė savo miestus ir kaimus, o Švabijos tvarkymosi menas tapo kultūriniu paveldu.
