Tai išgalvota istorija. Visi veikėjai ir įvykiai – autoriaus vaizduotės vaisius. Močiutės Onos namą paveldėjau spalio pabaigoje, kai ežeras už sodo jau buvo pilkas kaip alavas, o į kaimą netoli Zarasų nebevažiavo net mokyklinis autobusas. Notarė padavė man raktų ryšulį su mediniu pakabuku. Ant jo kažkas peiliu buvo išraižęs vieną žodį: „Neatidaryk.“ – Ką neatidaryti? – paklausiau. Notarė gūžtelėjo pečiais. Ji mano močiutės nepažinojo. Kaip paaiškėjo vėliau, aš – irgi ne. Namas stovėjo paskutinis kaime, ant pat kranto. Rąstinis, žemas, apsamanojusiu stogu, su trimis langais į kelią ir vienu – miegamojo – į ežerą. Tas langas buvo kitoks nei visi: dvigubas, su storomis medinėmis langinėmis iš vidaus, o tarp stiklų gulėjo sudžiūvusių kiečių ir jonažolių kekės. Vaikystės vasaromis tų langinių nė karto nemačiau atvertų. Aš jas atidariau pirmą pat vakarą. Norėjau užmigti žiūrėdama į vandenį. Kaime buvo likę vos šeši gyvenami kiemai. Per dieną nesutikau nė vieno žmogaus, tik mačiau, kaip kažkur už alksnių kyla dūmai iš kamino ir kaip senas šuo, pririštas prie būdos, ilgai žiūri į ežerą ir neloja. Vakare iš rūsio užnešiau močiutės obuolių, užkūriau krosnį, ir namas prisipildė to kvapo, kurį atsiminiau iš vaikystės: sausų žolelių, dūmų ir vaško. Tada dar maniau, kad čia galėsiu pagyventi visą žiemą. Pasitaisyti nervus, kaip sakydavo mama. Beldimas iš vandens pusės Pirmą naktį pabudau nuo beldimo. Trys smūgiai. Pauzė. Dar trys. Ne garsūs, ne pikti – kantrūs, tarsi kas nors pirštų krumpliais tikrintų, ar namie dar yra gyvų žmonių. Telefonas ant spintelės rodė lygiai trečią valandą. Atsisėdau lovoje. Už lango – tik juoduma ir tylus vandens pliuškenimas į krantą. Mėnulio nebuvo. Beldimas pasikartojo, ir tada supratau, kas man labiausiai nepatinka. Jis sklido ne iš kiemo, kur galėtų stovėti apsvaigęs kaimynas ar pasiklydęs grybautojas. Jis sklido iš ten, kur tarp lango ir vandens buvo vos du metrai šlapios žolės ir nendrių. Ryte po langu radau tik išgulėtą žolę. Ir dumblą ant palangės – iš lauko pusės, tarsi kas būtų rėmęsis šlapia ranka. Antrą naktį viskas pasikartojo. Trečią – taip pat. Visada lygiai trečią valandą, visada trys ir trys. Užsidegdavau šviesą, prieidavau prie stiklo, bet matydavau tik savo atspindį: išblyškusią merginą susivėlusiais plaukais, už kurios nugaros stovi tuščias kambarys. Kartą man pasirodė, kad atspindys sujudėjo truputį vėliau nei aš. Tik akimirką. Įtikinau save, kad tai nuovargis. Bandžiau kalbėtis su savimi kaip su vaiku. Vėjas. Šaka. Antis, atsitrenkusi į stiklą. Bet prie lango neaugo jokie medžiai, o antys naktimis neskraido ratais ir nesibeldžia po tris kartus. Dienomis jau nebegalėjau ilgai būti namie. Vaikščiojau pakrante, žiūrėjau į tamsų vandenį tarp nendrių ir vis gaudžiau save galvojant, kad ežeras žiūri atgal. Ką žino kaimynė Stasė Ketvirtą dieną nuėjau pas kaimynę Stasę. Jai buvo gerokai per aštuoniasdešimt, ji gyveno per tris sodybas nuo manęs ir buvo vienintelė, atėjusi į močiutės laidotuves pėsčiomis per visą kaimą, su lazda ir juoda skarele. Stasė įpylė man čiobrelių arbatos ir ilgai žiūrėjo į puodelį, ne į mane. – Langines atidarei, – pasakė ji. Tai nebuvo klausimas. – Atidariau. – Ona dvidešimt metų jų nevėrė. Nuo tada, kai jos Juozas iš ežero negrįžo. Ir ji papasakojo tai, ką kaime žino visi, bet niekas nesako garsiai. Kad šitame ežere gyvena vandenis – ne tas pasakų senelis su barzda iš dumblių, o kažkas daug senesnio, kas neturi savo veido ir todėl skolinasi svetimus. Kad rudenį, kai vanduo atšąla, iš gelmės išlipa laumės ir ieško, kas sušildytų jų guolį. Kad jos niekada nesibeldžia į duris, nes durys – žmonių daiktas. Jos beldžiasi į langą iš vandens pusės. – O kas būna, jei atidarai? – paklausiau, stengdamasi, kad balsas skambėtų linksmai. Stasė pagaliau pakėlė akis. Jos buvo blyškiai mėlynos, beveik baltos. – Seniau sakydavo, kad laumės kūdikius iš lopšių pamainydavo. Paimdavo žmogaus vaiką, o paguldydavo savo. Tik niekas nepasakoja, kad jos mainosi ir su suaugusiais. Langą atidaryti dar nieko, vaikeli. Svarbu neišeiti. Kas beldžia, tas kviečia išeiti. Laumės ne vagys. Jos mainininkės. Atiduoda tau savo vietą, o pasiima tavo. Grįžau namo juokdamasi iš savęs, bet tą vakarą langines vis dėlto uždariau. Ir vis tiek trečią valandą pabudau. Beldimas dabar buvo tylesnis, prislopintas medžio, bet tas pats: trys ir trys. O po jo pasigirdo kažkas, ko dar nebuvau girdėjusi. Balsas. Labai tylus, tarsi kalbėtų per vandenį. – Gabija. Gabute. Atidaryk, man šalta. Tai buvo močiutės balsas. Tas pats, kuriuo ji vaikystėje kviesdavo mane valgyti blynų su mėlynėmis. Sąsiuvinis palėpėje Rytą užlipau į palėpę ir išverčiau viską, kas liko po jos. Skrynioje, po vestuvine staltiese, radau mokyklinį sąsiuvinį languotais lapais. Jame nebuvo nei laiškų, nei receptų – tik datos ir brūkšneliai. Stulpeliai, šimtai stulpelių per daugybę metų. Kiekviena naktis, kai ji girdėjo beldimą ir neatidarė. Tarp jų – retos pastabos: „Šįkart Juozo balsu.“ „Šįkart mamos.“ „Šįkart mano pačios.“ Paskutinis įrašas buvo padarytas likus savaitei iki jos mirties, drebančia ranka: „Jau visai panaši. Bet aš neišeisiu. Tegu ateina kita.“ Ilgai sėdėjau palėpėje su tuo sąsiuviniu ant kelių. Kita. Ar ji turėjo galvoje mane? Penktoji naktis Penktą naktį nusprendžiau baigti šitą kvailystę. Jei kas nors iš kaimo jaunimo krečia pokštus su senomis legendomis, aš jį sugausiu. Tai buvo labai protingas planas. Juk taip ir elgiasi protingi žmonės: neatidarinėja langų nepažįstamiesiems, o išeina pro duris ir pažiūri, kas ten stovi. Be dešimties trys apsivilkau striukę, pasiėmiau žibintuvėlį ir išėjau į kiemą. Buvo šalta, žolė jau traškėjo nuo šalnos, o virš ežero kybojo tirštas, beveik baltas rūkas. Apėjau namo kampą ir atsistojau prie pat miegamojo lango, nugara į vandenį. Žibintuvėlio neįjungiau. Laukiau. Trečia valanda atėjo tyliai. Niekas nepasirodė. Nesigirdėjo žingsnių, nesujudėjo nendrės. Atsikvėpiau ir jau norėjau nusijuokti iš savęs, kai išgirdau beldimą. Trys smūgiai. Pauzė. Dar trys. Jie sklido ne iš lauko. Jie sklido iš vidaus. Įjungiau žibintuvėlį. Langinės buvo atvertos – nors aš pati jas vakare užsklendžiau. Už dvigubo stiklo, tarp sudžiūvusių jonažolių, mano lovoje sėdėjo mergina. Mano naktiniais marškiniais. Mano susivėlusiais plaukais. Ji žiūrėjo tiesiai į mane ir dar kartą pabeldė į stiklą – švelniai, kantriai, iš vidaus. Paskui nusišypsojo. Ir uždarė langines. Nubėgau prie durų. Jos buvo užrakintos. Daužiau jas kumščiais, šaukiau savo vardą, šaukiau močiutę, šaukiau Stasę. Name neužsidegė nė viena šviesa. O kai pagaliau pažvelgiau žemyn, pamačiau, kad stoviu ne ant šalnos pabalusios žolės, o ežere. Vanduo siekė kulkšnis, ir jis man nebebuvo šaltas. Rankos kvepėjo dumblu. Ryte Stasė, kaip visada, ėjo pro mano vartelius į parduotuvėlę. Ta, kuri dabar gyvena mano name, išėjo į kiemą apsivilkusi mano žalią megztinį, pamojavo jai ir nusišypsojo mano šypsena. Stasė ilgai stovėjo prie tvoros. Paskui pažvelgė ne į ją – į ežerą, tiesiai į tą vietą tarp nendrių, kur stoviu aš. Persižegnojo ir nuėjo neatsigręždama. Ji suprato. Ji visada supranta. Dabar žinau, kodėl močiutė vedė tuos stulpelius. Aš irgi skaičiuoju. Šiąnakt bus dvidešimt trečia naktis. Lygiai trečią valandą išlipsiu iš šalto vandens, prieisiu prie lango ir pabelsiu: tris kartus, pauzė, dar tris. Kantriai. Kartais Juozo balsu, kartais močiutės. Kartais – savo pačios. Ji miega ramiai. Ji niekada neatidaro. Bet kaimas mažėja, namai parduodami, o miestiečiai mėgsta pirkti sodybas prie ežero. Ir kas nors kada nors būtinai išeis pažiūrėti, kas ten beldžiasi. Ar jūsų krašte dar pasakojama apie laumes ir vandenius? Daugiau apie mitines būtybes rasite skiltyje Būtybės, o savo istorijomis pasidalykite forume.

