Istorikas, karybos tyrinėtojas ir psichologas Giedrius Petkevičius neabejoja, kad jei atidžiau žvelgtume į praeitį, galbūt mažiau klaidų darytume dabartyje. „Nemanau, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonės tapo stipriai protingesni“, – sako knygų apie karą ir karybą autorius, neseniai į pasaulį išleidęs devintąjį savo kūrinį „Karo amžius“.
Naujoji G. Petkevičiaus knyga „Karo amžius“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, aprėpia ilgą karų istoriją. Knygoje suskamba seniausio Europos kareivio ir paskutinio Kinijos imperatoriaus istorijos, aptariami legendiniai tankai, žvalgybų kovos, įkaitų vadavimo operacijos ir nutylėti karo užkulisiai.
Klausimus knygos „Karo amžius“ autoriui G. Petkevičiui uždavė Laisvė Radzevičienė.
Knygos pavadinimas – „Karo amžius“. Ar galima sakyti, kad rašote apie laikotarpį, į kurį įžengėme?
Techniškai kalbant, amžius apima 100 metų, bet šiuolaikinis mašininio žmonių žudymo amžius tęsiasi kiek ilgiau – mažų mažiausiai nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Tai amžius, kai atimti gyvybei mums neužtenka nei parako, nei patrankų ar graižtvinių ginklų, – pasitelkiame aviaciją, automatinius, reaktyvinius, branduolinius ginklus ir kitas masiškai žmones šienaujančias priemones. Taigi, mano knygoje aptariamas laikotarpis yra XX amžius, XXI pradžia ir žvilgsnis į artimą ateitį, kuri, atrodo, patrauklesnė nebus.
Karo prognozės dažnai remiasi technologijomis, kurios dar tik kuriamos. Kaip mums atskirti tikėtiną ateities scenarijų nuo mokslinės fantastikos?
Karinių technologijų raidos žavesys ir yra, kad ne taip jau retai mokslinės fantastikos ir karinių inovacijų žmonės galvoja taip pat kūrybingai ir panašia kryptimi. Visgi fantastams būdingas labiau literatūrinio ar vizualinio efekto siekis, tuo tarpu karo technologijų žmonės sprendžia problemas ir siekia tikslų. Kaip suprantate, „sprendžia ir siekia“ čia reiškia – eliminuoja priešą, paprasčiau tariant – nori nužudyti juos visus. Jeigu matote scenarijų, kuris gali neatrodyti itin kinematografinis, tačiau atitiks „nužudyti juos visus“ užduotį, tai ir bus karybos ateitis.
Ar karas Ukrainoje pakeitė jūsų požiūrį į tai, kaip kariausime ateityje?
Kiekvienas didesnis karas yra šiek tiek unikalus – visomis prasmėmis. Tačiau iš kitos pusės – karai labai panašūs. Operacine, taktikos prasme matome kitokį karą, tačiau jei pažvelgsime į jo priežastis, eigą, abiejų pusių kovos motyvaciją, – panašiai vyksta nuo amžių amžinųjų. Vis dar liepsnojantys Ukrainos karo laukai yra nuolat kintantis galvosūkis, kurį sprendžia karo analitikai, o rašytojai bando aprašyti.
Ukrainos karas, kaip ir kiekvienas didesnis žmonijos konfliktas, pasižymi technologiniais ypatumais ir naujovėmis, tad suprantama – karybos priemonės keičiasi, evoliucionuoja ir nieko, tiesą sakant, čia ypatingai stebėtino.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad nereikia žmonių gąsdinti. Jūsų knygose karas labai realus…
Pamenu, kai pasirodė maniškis romanas, pirmasis karinis trileris Lietuvos literatūros istorijoje, „Diena, kai JIE ateis“, net leidėjas lingavo galvą – išties baisu, karas… Lietuvoje.
Anglų filosofas ir valstybės veikėjas Francis Bakonas dar XVI amžiuje teigė: „Žinojimas – tai galia“. Išties, jei norime būti stiprūs ir galingi, reikia tinkamai konfigūruoti savo mąstymo procesus – gyvendami šalia pavojingo kaimyno, privalome ruoštis. Pasiruošimas prasideda toje kūno vietoje, kur Dievas ar gamta sukūrė mums smegenis. Lotyniškas Praemonitus, praemunitus tai ir reiškia – informuotas, vadinasi, ginkluotas.
Ukrainoje stebime, kad ginklai naikina ne žmones, o infrastruktūrą. Kaip karas yra pasikeitęs ir kaip jis keisis ateityje?
Pirminis įspūdis gali atrodyti būtent toks – gaminamos specialios bombos, kurios pramuša įtvirtintus bunkerius, į radarų skleidžiamus signalus skrieja specialios raketos, dronai atakuoja tiltus ir gamyklas. Visgi visa tai – papildomos karo opcijos, vedančios į tikslą – palaužti priešo, jo žmonių (politikų, karo vadų, karių, civilių) valią priešintis, atimti iš jų kariavimo ir išgyvenimo priemones. Kaip jau kažkada esu sakęs, man sunku įsivaizduoti, kad ateityje kur nors stratosferoje nugalėtojai, įveikę priešo kovinių kosmoso kreiserių eskadrą, tik atsidus ir burbtelės: „Gerai jau gerai, pralaimėjome, skirstomės nuo monitorių“. Greičiausiai ne – okupantas žengs į užgrobtas žemes su visomis iš to išplaukiančiomis liūdniausiomis nugalėtiesiems karo pasekmėmis. Jei mažiau filosofiškai – karo lauko robotizacija ateityje didės kosminiais tempais, tačiau pagrindiniu trofėjumi ir karo dalyviu išliks hipotetinis žmogus.
Kaip kare naudojamas dirbtinis intelektas ir kas už jo veiksmus turi prisiimti atsakomybę?
Dirbtinis intelektas šiuolaikinėje karyboje naudojamas itin plačiai, šio interviu neužteks, jei norėsime išvardinti pagrindines sritis. Jei paprastai – dirbtinis intelektas per itin trumpą laiką apdoroja milžiniškus duomenų kiekius, pateikia arba priima sprendimus vykdant karines užduotis. Tarkime, dirbtinio intelekto duomenų integravimo platforma sujungia informaciją iš daugybės jutiklių, šaltinių ir pateikia galimus veiklos būdus. Bet sprendimą priima žmogus.
Arba skriejanti į taikinį raketa patenka į stiprų elektroninio trikdymo lauką, ryšys su operatoriumi žmogumi prarandamas. Dirbtinis intelektas sugeba pats surasti reikiamą taikinį, priimti sprendimą dėl atakos kampo ir kitų parametrų. Paradoksas, tačiau per tokią ataką, ypač jei atakuojama spiečiumi, žmogaus reakcijos laiko nebeužtenka, – ant žemės esančios oro gynybos sistemos gali pačios atakuoti atakuojančius. Vaizdžiai tariant ir šiek tiek šaržuojant, tuo metu, kai priešiški ginklų sistemų operatoriai geria kavą, už juos kaunasi dirbtinio intelekto sistemos.
Valstybės tariasi, kad kai kuriuos ginklus reikėtų apriboti, tačiau technologijos vystosi, ar karo vadai spėja paskui jas? Ir kas kare galėtų tapti pranašesnis už kitus?
Virš Japonijos miestų sprogusios atominės bombos akivaizdžiai pademonstravo, kokios bus pasekmės, jei bus bandoma atakuoti oponentus, kurie turi analogiškus ginklus.
Technologiniai robotizacijos ir dirbtinio intelekto vystymosi procesai atveria plačias galimybes tobulinti kariavimo būdus, tačiau „Skynet“ likimo iš „Terminatoriaus“ filmų sagos niekas per daug rimtai nevertina. Nesu fatalistas, manantis, kad mus greitai užvaldys pačių sukurtas dirbtinis protas, tad… Žmonės susitaria dėl pagrindinių kariavimo būdų, pasirašo įvairias konvencijas ir patys jų nesilaiko. Šiuolaikinis karas nėra statiškas, pranašumą suteikia nuolatinis judėjimas – tiek mūšio lauke, tiek technologijose, tiek… taisyklių nepaisyme.
Ar jau prasidėjo dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybos? Kas šiose varžybose kelia didžiausią nerimą?
Dabarties pasaulyje matau ar bent nujaučiu praktiškai nevaldomas dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybas ir itin miglotas pastangas visa tai stabdyti. Paradoksas, tačiau nerimą turėtų kelti savotiškas taisyklių paisymas, jeigu tiksliau – situacija, kai sąlyginėje „Dirbtinio intelekto Ženevos konvencijoje“ priimtų taisyklių laikosi demokratinių principų ribojamas Vakarų pasaulis, o blogio ašies valstybės su Rusija ir Kinija priešakyje elgiasi priešingai. Galios pusiausvyra pasaulyje gali pakrypti visiškai mums nepageidaujama linkme.
Kai kurie kariuomenės atstovai prognozuoja, kad ateities mūšio lauke žmonių nebeliks. Jūs manote, kad ir po dvidešimties metų karių skaičius tebebus svarbus. Kodėl?
Jau sakiau – palaužk priešo valią ir laimėsi karą. Roboto, mašinos, dirbtinio proto valios nepalauši – jis kovos pagal jam pateiktą programą, evoliucionuos stengdamasis laimėti ar išgyventi bei pasiduos tik gavęs tinkamą komandą iš kūrėjo ar valdytojo.
Karo tikslas – laimėti jį paveikiant priešo smegenų centrą. Artimoje ateityje ši prerogatyva išliks žmonių galvose (šypsosi). Žinoma, kalbant techniškai, šliaužiančių, plaukiančių, skriejančių, bėgančių įvairių formų robotų karo laukuose bus vis daugiau. Stipriai daugiau.
Ar keisis kario vaidmuo, jei jis vis daugiau dirbs su dronais, ryšio ir elektroninės kovos sistemomis? Ar tai reiškia, kad fizinė jėga ir pasirengimas tampa ne tokie svarbūs?
Logikos yra. Kartais teigiama, kad vieni geriausių karinių dronų operatorių yra kompiuterinių šaudyklių-žaidimų aistruoliai. Visgi, stebint karą Ukrainoje ir kalbant apie artimą ateitį karuose, nereikia pamiršti, kad mokėjimas gerai parinkti poziciją, maskuotis, teisingai ir operatyviai atsitraukti, pagaliau – ginti savo pozicijas ir demonstruoti specializuotus kario išgyvenimo įgūdžius, niekur nedingo. Taigi, jeigu dėl fizinės jėgos poreikio ateityje dar galėčiau sutikti, tai dėl karinio pasirengimo – ne, jis visuomet bus itin reikalingas, tik jo formos galimai keisis.
Ką šiuolaikiniame kare reiškia posakis boots on the ground? Ar įmanoma laimėti mūšį technologijomis, bet pralaimėti teritoriją?
Klasikine prasme tai reiškia teritorijos kontrolę ar bandymą ją užtikrinti. Terminas „subombarduoti į akmens amžių“ karyboje aptinkamas jau nuo Vietnamo karo laikų. JAV administracija visai neseniai jį vartojo kalbėdama apie Iraną. Visgi, kad kare būtų pasiekti ilgalaikiai tikslai, absoliučia dauguma atvejų vis dar reikia kario ir jo batų ant žemės.
Vis dėlto jokiais dronų, raketų ar pilotuojamos aviacijos smūgiais neįmanoma sunaikinti mums visiems svarbiausio subjekto – Lietuvos valstybės. Padaryti žalą – taip. Sunaikinti – neįmanoma. Priešui reikės čia ateiti. O mes jo turime laukti pasiruošę.
Knygoje kalbate apie prisitaikymą, kolaboravimą. Ar sunku nubrėžti ribą tarp bandymo išgyventi okupacijos sąlygomis ir bendradarbiavimo su priešu?
Sudėtingas klausimas. Formaliai gvazdikų mėtymas po važiuojančių priešo tankų vikšrais, darbas priešo administracinėse, represinėse struktūrose – kolaboravimas. Iš kitos pusės – tai puiki terpė rinkti žvalgybinę informaciją ir kenkti priešui iš vidaus. Tylus buvimas okupacijos sąlygomis gali atrodyti kaip bandymas išgyventi arba… pasyvus bendradarbiavimas su priešu, jeigu tavo vidinė nuostata prasideda ir baigiasi mintimi – koks skirtumas, kas valdžioje, svarbu kad duonos būtų ant stalo. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai.
Ar karas keičia visuomenės lojalumą savo valstybei?
Karas yra kaip alkoholis – puikiai atskleidžia kiekvieno žmogaus esybę, numeta kaukes. Kuklus tylenis gali demonstruoti valios ir drąsos stebuklus, o marškinius ant krūtinės patriotiškai draskęsis pilietis savo valstybę gali išduoti. Ir taikos, ir karo metu visuomenė nėra vienalytė, visgi verta atsižvelgti į kelis pagrindinius aspektus – su kokia nuostata ir ideologija ateina priešas ir kaip besiginanti visuomenė savo valstybę vertina. Galvojančiam Lietuvos piliečiui viskas turėtų būti aišku – mūsų priešas žiaurus, Lietuvos valstybė jam visai nereikalinga, o čia, vietoje, nepaisant skandalų ir politinių perturbacijų, kuriame šalį, apie kurią svajojo tėvai ir kurią norime palikti savo vaikams. Taigi, kurkime ir saugokime.
Jūsų knygoje skamba mintis, kad žmonija kariavo, kariauja ir kariaus. Ar tikrai neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame karas nebėra įprastas būdas spręsti konfliktus?
Karai – neatsiejama žmonijos dalis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jis dar kurį laiką buvo vadinamas „Didžiuoju“ arba „Karu, pabaigusiu visus karus“. Šios išminties žmonijai užteko vos keliems dešimtmečiams. Nemanau, kad nuo to laiko žmonės tapo protingesni.
Lietuvos valstybė viską daro teisingai – kad ir strigdami, girgždėdami, stipriname savo gynybą ir telkiame draugus, kuriais norėtume pasikliauti negandai atėjus. Kiekvienas turime atsakyti sau į klausimą – o ką AŠ darysiu, jeigu karas pasirodys ant mūsų slenksčio? Būtų idealu, jeigu atsakymas neapsiribotų paruošta išvykimo kuprine.
Šaltinis: Nyksciai