Ar pamatę pro šalį dundantį traukinį ar žvelgdami į ramiai tekančią Šventosios upę susimąstote, kur pradingo tas stebuklingas vaikystės laikas, kai vasaros diena trukdavo visą amžinybę? Šiandien, kai skubame per darbų ir pranešimų srautą, kraštotyrininko Raimondo Guobio prisiminimai bei įžvalgos atveria duris į pasaulį, kuriame gyvenimas turėjo kitą pagreitį, o žodžiai – tikrąją vertę.
Kiekvieno iš mūsų tikroji pradžia slypi ten, kur asmeniniai prisiminimai susipina su giminės šaknimis. Kraštotyrininkas Raimondas Guobis prisimena Gurskų kaimą, Troškūnų parapiją ir senelius, kurių atmintis siekė dar caro laikus. Senelis gebėdavo atverti duris į visiškai kitokią tikrovę – jo pasakojimai apie prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį saulės užtemimą, kai pasimetę žvirbliai krito į pastoges ir buvo gaudomi rankomis, vaikui atrodė gyva, kvėpuojanti istorija.
Šis vaizduotės pasaulis glaudžiai pynėsi su Būtėnų kaimo apylinkių smėlynais, kurie vaiko akimis paversdavo Aukštaitiją tikra Šiaurės Amerikos prerija. Vasaros saulės įkaitintas smėlis degindavo basas kojų pėdas, o knygos apie indėnus ir Herman Melville „Mobis Dikas“ įpūtė laisvės bei pasiaukojimo dvasios. Paauglystėje perskaitytos knygos suformavo tvirtą moralinį kompasą, kuris atlaikė net ideologinį sovietmečio spaudimą.
Paradoksalu, bet pasakojimai apie indėnų kovas už savo žemę ugdė vertybes, kurios pokario metais atgimė laisvės kovotojų širdyse. Partizanas Albinas Milčiukas-Tigras savo dienoraštyje save ir bendražygius suvokė būtent per indėnų kovos vaizdinį, o okupantus matė kaip žiaurius kolonistus. Šį pilietinį stuburą dar tarpukaryje stiprino ir masinės organizacijos – pavasarininkai, šauliai bei jaunalietviai, išugdę „auksinę kartą“, kuriai tėvynės gynyba tapo natūralia pareiga.
Visgi viena stipriausių vaikystės traukos ašių visada buvo Šventosios upė, kurios vandenyje gimdavo indėniški žaidimai, nardymas ir žvejyba. Ypatingą vietą kiekvieno vaiko širdyje užėmė kilbukas – maža, nepaprastai patikli žuvytė, leisdavusi net pačiam mažiausiam žvejui namo grįžti su išdidžia šypsena ir dešimtimi žuvų ant to paties slieko galiuko.
Kadaise skaidriose seklumose milijonai kilbukų sudarė gyvą, judančią dugno dangą. Tačiau šiandien tas pats kraštovaizdis pasikeitęs: masinis kilbukų išnykimas lieka liūdnu civilizacijos pėdsaku, o vienatvė prie upės primena ne tik gamtos trapumą, bet ir kartų kaitą, kartu su žuvimis iš pakrančių išsinešusia gyvą kaimo šurmulį.
Visą likusį pokalbį ir kraštotyrininko R. Guobio prisiminimus galite pamatyti vaizdo įraše.
https://www.youtube.com/@AnyksciaiPlius
Nepraleiskite naujienų – spauskite „Stebėti“ ir visi įdomiausi reportažai bei istorijos jūs pasieks pirmieji!
https://www.facebook.com/AnyksciaiPlius
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai
