Ar vaikas išdrįsta pakelti ranką, kai nesupranta užduoties, ar verčiau nutyli, bijodamas pasirodyti nežinantis? Nors mokyklose vaikai skatinami klausti, diskutuoti ir kritiškai mąstyti, ne visi jaučiasi pakankamai drąsūs tai daryti. Specialistės pastebi, kad baimė užduoti klausimą gali būti susijusi su baime suklysti, sulaukti neigiamo įvertinimo ar pasirodyti prastesniam už bendraklasius.
„Vaikai šiandien tikrai labai žingeidūs ir nebijo klausti. Pastebiu, kad tokie vaikai dažnai turi platesnį požiūrį, aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose už mokyklos ribų. Todėl labai svarbu, kad mokytojai būtų atviri, bendraujantys ir suteiktų vaikams laisvę klausti, diskutuoti bei išsakyti savo mintis“, – sako VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė.
Kodėl vienoje pamokoje vaikai klausia drąsiai, o kitoje tyli?
Pasak mokyklos vadovės, vaikų noras klausti nebūtinai priklauso nuo mokomojo dalyko sudėtingumo. Net matematikos pamokose, kuriose dažnai ieškoma vieno teisingo atsakymo, galima sukurti laisvą atmosferą, kurioje mokiniai nebijo pasitikslinti ar pasiūlyti kitokį sprendimo būdą. Vis dėlto didelę įtaką tam turi mokytojo bendravimas su klase ir jo reakcija į neteisingus atsakymus.
„Vis dar labai stiprus tas įsisenėjęs gero pažymio siekis. Kai vaikas gauna prastesnį įvertinimą, atsiranda nerimas, kaip į tai sureaguos tėvai. Kodėl gavai tokį pažymį? Kur suklydai? Tas spaudimas gali ateiti ir iš šeimos. Todėl svarbu, kad vaikas nebijotų pasakyti, jog kažko nesupranta, ir žinotų, kad vienas neteisingas atsakymas nėra nesėkmė“, – pastebi licėjaus vadovė V.Latožaitė.
Tačiau net ir smalsūs mokiniai ne visada išdrįsta prisipažinti kažko nežinantys. V. Latožaitės teigimu, viena iš priežasčių – vis dar stiprus gero pažymio siekis ir nerimas dėl prastesnio įvertinimo. Vaikai gali bijoti ne tik suklysti, bet ir nuvilti tėvus ar mokytojus.
Už tylėjimo klasėje gali slėptis baimė pasirodyti prastesniam
Psichologė Justina Laučytė-Budė atkreipia dėmesį, kad ne visi vaikai, kurie pamokose tyli ar vengia užduoti klausimus, tiesiog yra nedrąsūs. Kartais už tokio elgesio slepiasi baimė suklysti, sulaukti kritikos ar pasirodyti mažiau gabiam nei kiti. Tokia baimė gali pasireikšti ne tik tylėjimu, bet ir perdėtu stropumu, perfekcionizmu ar vengimu imtis sudėtingesnių užduočių.
„Tam tikras atsargumas, nusivylimas ar nerimas suklydus yra natūrali raidos dalis. Tačiau tai, ar šie jausmai virsta nuolatine klaidų baime, priklauso nuo daugelio veiksnių – vaiko temperamento, ankstesnių patirčių, santykių su bendraamžiais, suaugusiųjų lūkesčių ir jų reakcijų į nesėkmes. Vaikų baimė klysti dažniausiai kyla iš nesaugumo jausmo ir baimės prarasti svarbių žmonių meilę bei priėmimą“, – aiškina psichologė.
Pasak jos, ypač jautriai į galimybę suklysti reaguoja vaikai, kurie savo vertę sieja su pažymiais, mokytojų pagyrimais ar bendraklasių nuomone. Tokiems mokiniams net paprastas klausimas klasėje gali atrodyti rizikingas, nes jie baiminasi aplinkinių reakcijos. Ilgainiui tai gali mažinti pasitikėjimą savimi ir norą aktyviai dalyvauti pamokose.
Viena mokytojo reakcija gali nulemti, ar vaikas dar kartą pakels ranką
Psichologė pabrėžia, kad mokytojo reakcija į neteisingą atsakymą gali turėti didelę reikšmę vaiko norui toliau dalyvauti pamokoje. Jei mokinys sulaukia pašaipos, sarkazmo ar atvirai reiškiamo nusivylimo, kitą kartą jis gali pasirinkti tylėti. O pagarbus ir palaikantis bendravimas padeda kurti aplinką, kurioje vaikas nebijo klausti ir ieškoti atsakymų.
„Mokytojo reakcija į neteisingą mokinio atsakymą yra svarbi kuriant saugumo jausmą klasėje ir formuojant jos mikroklimatą. Vaikui svarbu ne tik tai, ar jo atsakymas teisingas, bet ir kokį grįžtamąjį ryšį jis gauna suklydęs. Klaidą lengviau priimti, jei mokytojo reakcija yra pagarbi, nuosekli ir palaikanti. Todėl pamokų metu svarbu vengti pašaipaus elgesio, sarkazmo ar atvirai reiškiamo nusivylimo“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, galimybė klausti ir abejoti svarbi ne tik siekiant geresnių mokymosi rezultatų. Kai vaikai gali išsakyti savo nuomonę, argumentuoti, diskutuoti ir ieškoti alternatyvių sprendimų, ugdomas jų savarankiškumas, kritinis mąstymas ir gebėjimas vertinti informaciją. Todėl mokykloje svarbu ne tik rasti teisingą atsakymą, bet ir išmokti kelti klausimus.
Ar patys tėvai neskatina vaikų bijoti klausti?
Psichologė pastebi, kad vaikų baimė pasirodyti nežinantiems neretai susijusi ir su namuose matomu suaugusiųjų elgesiu. Daugelis tėvų patys sau kelia itin aukštus reikalavimus, stengiasi visur būti sėkmingi ir vengia pripažinti savo klaidas. Vaikai tokį elgesį stebi ir gali perimti įsitikinimą, kad visada privalo žinoti teisingą atsakymą.
„Tėvai turi daug veiklų, stengiasi visose būti sėkmingi, tiek darbuose, tiek namuose kelia sau labai aukštus reikalavimus ir nori būti neklystantys. Ir tai dažnai atsispindi vaikuose. Nesvarbu, ką tokie tėvai savo vaikams kalba vakarais prieš miegą ar važiuodami į mokyklą, vaikai namuose mato gyvą pavyzdį, kiek daug reikia stengtis, kad atitiktum savo paties išsikeltus nerealius lūkesčius“, – pasakoja J. Laučytė-Budė.
Pasak jos, suaugusiesiems svarbu ne tik skatinti vaikus klausti, bet ir patiems parodyti, kad nežinoti yra normalu. Pavyzdžiui, mokytojas, kuris pripažįsta nežinantis atsakymo į mokinio klausimą ir pažada pasidomėti, savo elgesiu parodo, kad nežinojimas nėra silpnumo ženklas.
Kaip paskatinti vaiką nebijoti užduoti klausimų?
Pasak J. Laučytės-Budės, jei vaikas net ir palaikančioje aplinkoje bijo kelti ranką, užduoti klausimą ar išsakyti savo nuomonę, pirmiausia svarbu suprasti tokio elgesio priežastis. Kartais nedrąsą lemia ankstesnės neigiamos patirtys, o kartais – asmeninės vaiko savybės ar nepasitikėjimas savimi.
„Klysti yra normalu – tai pagrindinė žinutė, kurią tėvai turėtų perduoti savo vaikams. Taip pat labai svarbu priimti jų jausmus. Normalu, kad vaikas gali būti liūdnas, nusivylęs ar piktas, jei jam kažkas nepasiseka. Kartais jausmų priėmimas yra viskas, ko tuo metu reikia. O vėliau galima kartu pasvarstyti, ką būtų galima daryti kitaip ir kaip išspręsti susidariusią situaciją“, – pataria psichologė.
Specialistė rekomenduoja tris kasdienius įpročius. Pirmiausia – girti vaiką už pastangas, o ne tik už teisingą atsakymą ar gerą pažymį. Taip pat svarbu kasdien domėtis ne vien mokymosi rezultatais, bet ir vaiko savijauta, klausti, kas jam buvo įdomu, ko nesuprato ar ką naujo sužinojo. Galiausiai būtina priminti, kad vaiko vertė nepriklauso nuo jo pasiekimų, o nežinojimas ir klaidos yra natūrali mokymosi dalis.
Psichologės J. Laučytės-Budės teigimu, mokykloje svarbu skirti vaikui individualaus dėmesio, pastebėti net mažą pažangą ir suteikti galimybių patirti nedidelių sėkmių. Kai mokinys jaučiasi saugus ir supranta, kad už neteisingą atsakymą nebus pasmerktas, jam lengviau išdrįsti pakelti ranką, užduoti klausimą ir aktyviai įsitraukti į pamoką.
Šaltinis: Nyksciai