Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir dokumentų skyriuje nuo spalio 1 d. iki lapkričio 12 d. veiks literatūros paroda „Kazys Inčiūra: scenos žmogus ir rašytojas“, skirta rašytojo, poeto, dramaturgo, aktoriaus ir vertėjo Kazio Inčiūros 120-osioms gimimo metinėms.
Parodoje lankytojai kviečiami iš arčiau susipažinti su įvairiapusiška Anykščių krašto kūrėjo asmenybe ir jo kūrybiniu palikimu. Eksponuojamos K. Inčiūros išleistos knygos, straipsniai periodiniuose leidiniuose, skirti jo gyvenimui ir kūrybai, nuotraukos bei kita informacinė medžiaga, atskleidžianti turtingą ir įvairialypį kūrėjo gyvenimo kelią.
Kraštietis, kurio gyvenime susitiko literatūra, teatras ir muzika
Prieš 120 metų, rugsėjo 25 d. (pagal naująjį kalendorių – spalio 8 d.), Vidugirių vienkiemyje, Troškūnų valsčiuje, dabartiniame Anykščių rajone, gimė Kazys Inčiūra – poetas, dramaturgas, prozininkas, aktorius, vertėjas, operų libretų autorius ir radijo diktorius. K. Inčiūra buvo viena įvairiapusiškiausių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių. Jo gyvenime ir kūryboje glaudžiai susipynė literatūra, teatras, radijas ir muzika. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio jis aktyviai rašė, vaidino scenoje, kūrė dramaturgiją, vertė užsienio autorių kūrinius, rašė operų libretus ir dainų tekstus.
Kūrybinį kelią pradėjęs jaunoje nepriklausomoje Lietuvoje, K. Inčiūra bendradarbiavo spaudoje, rašė eilėraščius, apsakymus, pjeses, romanus, teatro recenzijas ir visuomeninius straipsnius.
Jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, vėliau baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą ir pasirinko aktoriaus kelią. Dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonų diktoriumi, Vilniaus teatruose sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų.
Tačiau kūrėjo gyvenimas nebuvo lengvas. K. Inčiūra buvo suimtas ir nuteistas 25 metams nelaisvės. Bausmį buvo sumažinta ir teistumas panaikintas 1956 m. Grįžęs į Lietuvą, vėl įsitraukė į kūrybinę veiklą. K. Inčiūra mirė 1974 m. Vilniuje. Jis palaidotas Antakalnio kapinėse.
„Tai buvo pakilaus ir skambaus žodžio poetas…“
Kazio Inčiūros kūryboje ryškūs patriotiniai motyvai, meilė gimtajam kraštui, gamtai ir žmogui. Jo kūriniams būdingas tautinis romantizmas, lyrizmas, muzikalus žodis ir legendiniai motyvai.
Rašytoją ir jo kūrybą yra apibūdinęs poetas Eugenijus Matuzevičius: „Tai buvo pakilaus ir skambaus žodžio poetas, kurio širdis liejosi tikra didele meile poezijai, teatro menui, gėriui ir grožiui, gimtajai žemei, mūsų dvasinės kultūros ištakoms.“
Šie žodžiai taikliai apibūdina kūrėją, kurio gyvenime literatūra nebuvo atsieta nuo kitų meno sričių. K. Inčiūra buvo ne tik rašytojas, bet ir scenos žmogus, radijo darbuotojas, vertėjas, dramaturgas bei kūrėjas, jautęs glaudų literatūros ir muzikos ryšį.
Poetas
Kazio Inčiūros poezijoje daug šviesos, gamtos, meilės gimtajam kraštui ir žmogui. Gamta jo lyrikoje tampa ne tik aplinkos vaizdu, bet ir žmogaus vidinio pasaulio atspindžiu. Poeto žodis jautrus ir muzikalus, kupinas ilgesio, tačiau kartu išsaugantis tikėjimą gyvenimu ir šviesa.
Eilėraštyje „Miręs paukštelis“ skamba stiprus ryšys su gimtąja žeme ir laisvės laukimu:
„Lieku čionai – su saule ir su vėju,
ir tas dangus toks žydras – be ribų.“
K. Inčiūros poetinis pasaulis išauga iš artimo santykio su gamta, tėviške, žmogumi ir tautos dvasine patirtimi. Jo eilėse atsiskleidžia ne tik asmeniniai išgyvenimai, bet ir platesnis istorinis bei kultūrinis jautrumas.
Scenos žmogus
Kazys Inčiūra buvo ir talentingas aktorius, teatro kūrėjas. Baigęs Valstybės teatro vaidybos mokyklą, jis pasirinko scenos menininko kelią ir Vilniaus teatruose sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. Jo sceninėje kūryboje – įvairūs charakteriai ir skirtingų laikotarpių dramaturgija. Tarp ryškesnių vaidmenų – Don Karlas, Kleantas, Saljeris, Paratovas, Liudas Liepinis ir kiti.
Aktoriaus patirtis neabejotinai praturtino ir K. Inčiūros dramaturginę kūrybą. Jis gerai jautė dialogą, sceninį veiksmą, personažo charakterį ir gyvo žodžio galią. Scena jam buvo ne tik profesija. Tai buvo erdvė, kurioje žodis tapdavo veiksmu, o literatūra – gyvu susitikimu su žiūrovu.
Dramaturgas ir kūrėjas
K. Inčiūros dramaturgijoje susipina istorija, tautosaka, žmogaus išgyvenimai ir sceninė vaizduotė. Jis kūrė pjeses Lietuvos istorijos bei liaudies pasakų motyvais, rašė poetines dramas.
Tarp žymesnių jo kūrinių – „Vincas Kudirka“, „Margiris“, „Eglė žalčių karalienė“, „Broliai juodvarniai“, „Žemaitė“ ir „Gulbės giesmė“. Kūrėjo santykis su muzika taip pat buvo glaudus. K. Inčiūra parašė operų „Gražina“ ir „Trys talismanai“ libretus, buvo operos „Vilmantė“ („Tėvūno duktė“) libreto bendraautoris. Pagal jo eiles sukurta daug lietuvių kompozitorių dainų.
Ne mažiau reikšminga ir K. Inčiūros vertėjo veikla. Į lietuvių kalbą jis vertė kitų tautų literatūros kūrinius, tarp jų Aleksandro Puškino, Aleksandro Tvardovskio ir kitų autorių kūrinius bei draminius veikalus.
Kūryba, išliekanti atmintyje
Kazio Inčiūros gyvenimas ir kūryba – svarbi Anykščių krašto kultūrinės atminties dalis. Jo asmenybėje susitiko skirtingos meno sritys, o kūrybinis palikimas liudija apie žmogų, kuriam rūpėjo literatūra, teatras, muzika, gimtoji žemė ir tautos kultūra. Rašytojas Rimantas P. Vanagas yra pastebėjęs, kad K. Inčiūros gyvenimas ir kūryba gali būti prasmingas pavyzdys jaunajai kartai:
„Prasmingas gyvenimas privalo būti fiksuojamas, rodomas pavyzdžiu jaunajai kartai, jog pasiaukojantis darbas ir kūryba savo krašto labui – tai nepalyginti daugiau nei pati šauniausia paskaita apie meilę ir pareigą tėvynei.“
Šiandien Kazio Inčiūros kūryba ir gyvenimo istorija kviečia iš naujo atsigręžti į XX a. Lietuvos kultūros žmones, jų pasirinkimus, kūrybą ir santykį su gimtąja žeme.
Kviečiame aplankyti literatūros parodą „Kazys Inčiūra: scenos žmogus ir rašytojas“ Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir dokumentų skyriuje. Paroda veikia nuo spalio 1 d. iki lapkričio 12 d.
Šaltinis: Nyksciai