Norisi pasidžiaugti ypatingu įvykiu – ukrainiečių rašytojo Vasilio Škliaro apdovanojimu Ivano Korsako literatūros premija už romaną „Заячий костел“ („Zuikių bažnyčia“).
Premija V. Škliarui įteikta rugsėjo 15 d. Lucke, Volynėje, Ivano Korsakų šiuolaikinio Ukrainos meno muziejuje. Premijos dydis – 100 000 Ukrainos grivinų, tačiau, man atrodo, šio apdovanojimo vertė kur kas didesnė už piniginę išraišką.
Šis romanas ypatingas ir mums, lietuviams. Jame susitinka dviejų tautų – Lietuvos ir Ukrainos – laisvės kovų istorijos. Lietuvos miško broliai ir Ukrainos pasipriešinimo kovotojai, skirtingais laikais ir skirtingomis aplinkybėmis, kovojo už tą patį – teisę savo žemėje būti laisviems.
Ypač prasminga, kad pats V. Škliaras savo kalboje Lucke prisiminė Lietuvą, susitikimus su mūsų laisvės kovų dalyviais ir tai, kaip ši patirtis tapo viena iš jo romano ištakų.
Jo pasakojimas apie 1975 metais Volynėje sutiktą UPA ryšininkę Hanną Zeleną („Hyvą“) taip pat primena, kokia ilga yra atminties kelionė. Kartais vienas susitikimas, vienas žmogaus papasakotas gyvenimo fragmentas po daugelio metų tampa knygos puslapiu ir pasiekia tūkstančius skaitytojų.
Man atrodo labai simboliška, kad ši premija V. Škliarui įteikta būtent Lucke – Volynės žemėje, kuri pati yra persmelkta kovos, kančios, pasipriešinimo ir laisvės istorijos.
Lietuvos miško brolių ir Ukrainos kovotojų istorijos nėra tik praeitis. Tai mūsų tautų atmintis apie laisvės kainą, apie žmones, kurie pasirinko priešintis ir tikėti laisve net tada, kai jos kaina buvo labai didelė.
Nuoširdžiai sveikinu Vasilį Škliarą su Ivano Korsako literatūros premija.
Tegul literatūra ir toliau saugo tai, ko negalima pamiršti, jungia mūsų tautų istorijas ir primena, kad laisvės atmintis yra gyva tol, kol ją pasakojame.
Virginijus Strolia
Šaltinis: Nyksciai
