Tarptautinio muzikos festivalio „Inizio“ atidarymo koncertas „Operos gala“. 2026 m. rugsėjo 1 d., Anykščių kultūros centras. Kamilė Bonté (sopranas, Lietuva), Aistė Benkauskaitė (mecosopranas, Lietuva), Leilei Xei (tenoras, Kinija), Qinchuan Lan (baritonas, Kinija), Panevėžio muzikinio teatro orkestras. Dirigentas Erki Pehk (Estija).
Iš pirmo žvilgsnio – gerai pažįstama operos gala formulė: keturi jauni solistai, orkestras ir populiarių operų numeriai nuo Mozarto iki Puccini. Tačiau koncertui įsibėgėjus darėsi vis aiškiau, kad dirigentui Erki Pehkui rūpi ne arijų paradas. Jis kūrė vakarą kaip vientisą muzikinį pasakojimą – su pradžia, augančia įtampa, lūžiu ir finalu, kurio iš anksto numatyti beveik neįmanoma.
Erki Pehko programas tenka stebėti jau ne pirmą kartą, ir vis labiau ryškėja viena jo savybė: net gerai pažįstamą operos repertuarą jis moka sudėlioti taip, kad atsirastų intriga. Operos gala šiuo požiūriu – pavojingas žanras. Viena arija, aplodismentai, kita arija, vėl aplodismentai – ir net puikūs balsai ilgainiui gali pavirsti vokalinių pasiekimų demonstracija.
Pradžia. Mozarto „Figaro vedybų“ uvertiūra, Cherubino „Non so più“, Figaro „Non più andrai“, Donos Elvyros „Ah, chi mi dice mai“, Zerlinos ir Don Žuano duetas „Là ci darem la mano“.
Tai buvo kone idealus būdas prisistatyti keturiems labai skirtingiems balsams. Mozartas negailestingas: už efekto nepasislėpsi, o muzikinė frazė bematant parodo ir vokalinę kultūrą, ir stiliaus pojūtį, ir gebėjimą būti scenoje. Jau čia pradėjo ryškėti tai, kas vėliau tapo svarbu visam vakarui – ne atskiri soliniai pasirodymai, o pamažu atsiveriantis keturių skirtingų sceninių individualybių santykis.
Po Mozarto – Donizetti, Rossini, Bellini. „Pulko dukters“ Tonijo arija „Ah! mes amis“, Rossini „Pelenės“ Angelinos finalinė arija „Nacqui all’affanno… Non più mesta“, Bartolo „A un dottor della mia sorte“ iš „Sevilijos kirpėjo“, Don Ramiro „Sì, ritrovarla io giuro“ iš „Pelenės“, pagaliau – platus Normos ir Adalžizos duetas iš Bellini „Normos“.
Čia jau prasidėjo tikras bel canto egzaminas.
Ir jis buvo išlaikytas puikiai. Ypač Rossini muzikoje. Koloratūrų tikslumas, kvėpavimas, diapazonas, balso judrumas reikalauja tokio techninio pasirengimo, kad pati technika lengvai tampa įvykiu. O juk didysis atlikimo meno paradoksas tas, kad aukščiausio lygio technikos klausytojas galiausiai turėtų… nebegirdėti.
Leilei Xei Tonijo arijoje stojo prieš vieną garsiausių tenorinio repertuaro išbandymų – devynias aukštąsias „do“. Dar prieš festivalį jis sakė labai laukiantis galimybės šia energija pasidalyti su publika. Ir energijos tikrai netrūko.
Tačiau čia nutiko tai, ko Anykščiuose nesitikėjau. Pasijutau tarsi Paryžiaus operoje. Virtuozinius numerius publika pasitikdavo spontaniškais šūksniais ir ovacijomis – ta tikra operos publikos reakcija, kurios nebesutalpinsi į mandagų aplodismentą. Leilei Xei aukštosios „do“ sukėlė būtent tokį proveržį.
Ir man tai patiko. Tačiau netrukus pagavau save nuobodžiaujant. Visai kaip operos istorijoje – kiek gi galima demonstruoti techniką?
O abu jaunieji Kinijos dainininkai ėmė provokuoti dar vieną, gal net pernelyg skubotą mintį: ar europietiškos operos kultūra jiems nėra svetima? Leilei Xei, įveikdamas ekstremalius Donizetti reikalavimus, veido mimika neišvengiamai išduodavo fizines pastangas, Qinchuan Lanas atrodė pernelyg santūrus. Abu stebino profesiniu pasirengimu, tikslumu, balso valdymu, bet vis kirbėjo klausimas: kur jausmas?
Kaip smarkiai klydau, paaiškėjo netrukus. Pirmasis lūžis – Bellini „Normoje“.
Aistė Benkauskaitė man tapo vienu didžiausių šio koncerto atradimų. Graži jauna moteris, kelissyk pakeitusi sceninius apdarus – kaip ir dera primadonai, – ji buvo laisva, išraiškinga, elegantiška ir visiškai užtikrinta scenoje. O svarbiausia – nepriekaištingai dainavo. Kiekvienas jos išėjimas į sceną vertė suklusti.
Normos ir Adalžizos duete atsitiko tai, ko iki tol laukiau. Bel canto egzaminas peraugo į dviejų moterų dramą.
Kamilė Bonté ir Aistė Benkauskaitė jau nebedemonstravo, ką gali jų balsai. Muzikoje susipynė sumišę jausmai, pasitikėjimas, kaltė, meilė, artėjančios atomazgos nuojauta. Muzikinė forma tapo veiksmu, du balsai – dviejų moterų santykiu.
Gal kaip tik čia pirmą kartą tą vakarą pajutau, kad technika pradeda trauktis. Ir Pehkas šiam virsmui davė laiko.
Po Bellini – Francesco Cilea „Adriana Lecouvreur“ intermezzo, paskui Adrianos „Io son l’umile ancella“. Tada Giacomo Puccini „Manon Lescaut“ intermezzo.
Du orkestriniai intarpai tapo ne pauzėmis tarp vokalinių numerių, o dramaturginėmis jungtimis. Technika užleido vietą operai.
Ir čia būtina stabtelėti prie Panevėžio muzikinio teatro orkestro.
Dar prieš kelerius metus vargu ar būtume galėję įsivaizduoti šį kolektyvą vieną po kitos rengiant tokio užmojo programas. Dabar jau galima kalbėti ne apie vienkartinę sėkmę, bet apie akivaizdžiai augantį orkestrą, kuris imasi vis sudėtingesnių uždavinių. Cilea ir ypač Puccini intermezzo tai leido pajusti kitaip nei akompanuojant solistams: orkestras pats perėmė pasakojimą, išlaikė emocinę įtampą ir perdavė ją kitam scenos epizodui.
Pehko nuopelnas čia, regis, ne vien dirigavimo kokybė. Su juo orkestras imasi repertuaro ir programų, kurių dar visai neseniai iš šio kolektyvo nebūtume tikėjęsi.
Po „Manon Lescaut“ intermezzo – „Bohema“. Mimì ir Rodolfo „O soave fanciulla“.
Ir štai čia vakaras pasikeitė galutinai.
Tas pats Leilei Xei, kurio aukštosiomis „do“ jau buvome spėję pasigėrėti Donizetti muzikoje, dabar nebeturėjo nieko įrodinėti. Šalia jo – Kamilė Bonté. O Puccini vokalinę techniką grąžino į tikrąją jos vietą – ji tapo priemone.
Jie dainavo meilę.
Po koncerto pajuokavau: devynios Donizetti aukštosios „do“ emociškai nevertos vienos Puccini „do“.
Žinoma, tai neteisinga Donizetti atžvilgiu. Bet labai tikslu kalbant apie šio vakaro dramaturgiją.
Ir čia dar kartą nustebino publika. Tie patys žmonės, prieš keliolika minučių šūksniais reagavę į vokalinę akrobatiką, dabar klausėsi kitaip – susikaupę, beveik sulaikę kvėpavimą.
Koncerto dramaturgija veikė ne tik scenoje.
Ji pakeitė salės klausymosi būdą.
O kartu griuvo ir mano ankstesnis įtarimas dėl abiejų Kinijos dainininkų. Pasirodė, kad jausmo jiems netrūksta. Keičiantis muzikai, atsivėrė ir visai kitos jų artistinės savybės. Qinchuan Lano santūrumas, anksčiau atrodęs kone emocine distancija, vėlesniuose numeriuose įgavo kitą prasmę.
Programa palaipsniui leido jiems parodyti ne tik tai, ką sugeba balsas, bet ir tai, kas yra tarp natų.
Tačiau noriu sugrįžti prie Kamilės Bonté.
Jos kelią stebiu jau daug metų – nuo pirmųjų atvykimų į Birštono vasaros menų akademiją, kai ji dar mokėsi pas Vladimirą Prudnikovą. Pirmą kartą pamačiusi jauną studentę net klausiau profesoriaus: nejaugi ji taps dainininke?
Tačiau gal todėl dabar taip norisi prisiminti Hanso Christiano Anderseno „Bjaurųjį ančiuką“. Metai po metų buvo galima stebėti Kamilės virsmą: kaip formavosi balsas, sceninė laikysena, savęs suvokimas scenoje, kaip atsirado artistės pasitikėjimas ir individualumas. Ji ne kartą grįžo į Birštoną, ir kiekvienąsyk buvo matyti dar vienas žingsnis.
O vakar Anykščiuose prieš publiką stovėjo gulbė.
Ir ne vien išoriškai. Kamilės vakaro amplitudė – nuo temperamentingos Donos Elvyros iki Adrianos Lecouvreur ir lyrinės Mimì – reikalavo per vieną koncertą keisti ne vien vokalinį charakterį, bet ir stilių, muzikinę kalbą, sceninę būseną.
Po Puccini kelio atgal į „numerių koncertą“ jau nebebuvo.
Paskutinė didžioji vakaro atkarpa – Offenbacho „Hoffmanno pasakos“. Nicklausse „Vois sous l’archet frémissant“, Hoffmanno „O Dieu! de quelle ivresse“, Dapertutto „Scintille diamant“ ir pagaliau visi keturi solistai finaliniame ansamblyje „Hélas, mon cœur s’égare encore“.
Tai, kas koncerto pradžioje buvo keturi skirtingi balsai, dabar tapo ansambliu.
Ir būtent čia norisi prisiminti vieną Erki Pehko mintį, pasakytą dar prieš koncertą: „Viskas prasideda nuo dainininkų. Kiekvienas balsas turi savitą spalvą, charakterį ir stipriąsias puses.“
Po koncerto šie žodžiai skamba kitaip.
Pehkas iš tiesų nepradėjo nuo populiarių arijų sąrašo. Jis pradėjo nuo dainininkų – ir keturis skirtingus balsus, temperamentus, kultūrines patirtis, skirtingus profesinio kelio etapus sujungė į vieną vakaro visumą. Todėl ir finalas galėjo būti toks netikėtas.
Itališkai girdėjome. Prancūziškai – taip pat. Ir aš jau sėdėjau galvodama: nejaugi jie vokiškai nepadainuos?
Padainavo.
Po gėlių ir nusilenkimų – Franzo Lehāro „Lippen schweigen“ iš „Linksmosios našlės“.
Štai toks finalas man ir patinka. Ne dar viena arija, skirta paskutiniam vokaliniam efektui. Po Mozarto elegancijos, bel canto vokalinės akrobatikos, Bellini dviejų moterų dramos, Puccini jausmo ir Offenbacho teatro – operetės šypsena.
Ir visi kartu.
Atrodytų – viskas.
Tačiau šis koncertas turėjo dar vieną veikėją.
Tarp muzikos numerių girdėjome malonaus tembro vyrišką balsą. Jis kalbėjo trumpai, be patoso. Originalo kalba paskelbdavo kūrinį, o paskui lietuviškai pasakydavo tai, ko iš tiesų reikia prieš ariją – kas dabar vyksta, kokioje situacijoje atsidūrė personažas, ką netrukus išgirsime.
Ir tai buvo svarbi visos koncerto dramaturgijos dalis. Vedėjo balsas suteikė klausytojui reikalingą informaciją, bet neleido nutrūkti muzikinei tėkmei.
Pati koncertus vedu daugybę metų, todėl vedėjų klausausi gal net pernelyg kritiškai. Šįkart pagalvojau: kas jis?
Net pradėjau mintyse vardyti žmones, kurių balsai galėtų būti panašūs.
Griežtai vertindama, radau ir prie ko prikibti – vienur ne taip sukirčiuota, kitur šmėstelėjo vienas kitas netikslumas. Po koncerto rengėjams tai ir pasakiau: puikus vedėjas, tik visgi kiek klysta…
Evelina Šimkuvienė nusišypsojo: vedėjas – dirbtinis intelektas!
Ir tada prisiminiau savo mintis koncerto pradžioje. Juk ką tik pati buvau įtarusi du nepriekaištingai dainuojančius jaunus kinų artistus esant pernelyg taisyklingus, pernelyg santūrius – beveik robotiškus. Vėliau jie atsiskleidė visai kitaip.
O vienintelis tikras „robotas“ tą vakarą buvo tas, kurį visą koncertą laikiau žmogumi.
Galbūt tai ir yra geriausias komplimentas technologijai. Ji nė karto nepareikalavo dėmesio sau. Padarė tai, ko iš jos reikėjo, užpildė scenos kaitai reikalingą laiką ir pasitraukė.
Svarbiausia – nepertraukė muzikos tėkmės.
Todėl rugsėjo pirmąją Anykščiuose nustebino ne dirbtinis intelektas. Nustebino tai, kaip daug gali pakeisti gerai apgalvota koncerto dramaturgija: nuo pirmųjų Mozarto taktų iki Lehāro šypsenos, nuo vokalinės technikos demonstravimo iki akimirkos, kai nustoji skaičiuoti aukštąsias „do“.
Galų gale svarbiausi dalykai muzikoje vis tiek vyksta ne aukščiausiose natose.
Jie vyksta tarp natų.
Muzikologė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
Šaltinis: Nyksciai
