Unikalus būdas išsaugoti vasaros aromatą
Rožių žiedlapiai tinka ne tik uogienėms ar sirupams. Mažiau žinomas, tačiau išskirtinio skonio ir aromato gėrimas – fermentuota rožių arbata. Šis procesas, panašus į tradicinės juodosios arbatos gamybą, atskleidžia gilų, sodrų skonį, kuris gerokai skiriasi nuo įprasto žolelių užpilo. Nors gamyba reikalauja šiek tiek laiko ir kantrybės, visi etapai yra nesudėtingi ir lengvai įgyvendinami namų sąlygomis.
Reikalingi ingredientai ir priemonės
Prieš pradedant darbus, svarbu pasiruošti viską, ko prireiks gamybos procese. Jums reikės:
- 200–300 g šviežių, chemiškai neapdorotų valgomų rožių žiedlapių (tinka arbatinės, senovinės sodo rožės);
- Natūralaus audinio (medvilnės ar lino) gabalo vytinimui;
- Stiklinio indo fermentacijai;
- Drėgnos marlės indui uždengti;
- Padėklų arba tankių sietelių džiovinimui.
Pirmas žingsnis: žiedlapių paruošimas
Geriausia žiedus skinti ryte, kai rasa jau nudžiūvusi, tačiau saulė dar neintensyvi – taip išsaugoma daugiausia eterinių aliejų. Rinkitės tik stiprų aromatą turinčias, valgyti tinkamas rožių veisles. Dekoratyvinės, bekvapės hibridinės rožės šiam tikslui netinka.
Atskirtus žiedlapius perrinkite, pašalinkite pažeistus ar nešvarius. Jei žiedlapiai švarūs, jų plauti nerekomenduojama, nes ant paviršiaus esantys natūralūs mikroorganizmai padeda fermentacijos procesui. Jei vis dėlto plovimas būtinas, darykite tai greitai po šaltu vandeniu ir kruopščiai nusausinkite.
Antras žingsnis: vytinimas
Žiedlapius paskleiskite plonu sluoksniu ant audinio ir palikite vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje (optimali temperatūra – 20–24 °C) maždaug 12–24 valandoms. Proceso metu juos retkarčiais pavartykite. Vytinimo tikslas – kad žiedlapiai suminkštėtų, taptų elastingi, bet nepradėtų džiūti ir traškėti.
Alternatyvus būdas paruošti žiedlapius fermentacijai – trumpas užšaldymas. Šaltis suardo ląstelių sieneles, todėl vėliau lengviau išsiskiria sultys.
Trečias žingsnis: fermentacija
Vytintus žiedlapius reikia stipriai sukti tarp delnų arba trinti rankomis, kol jie sušlaps nuo išsiskyrusių sulčių ir pradės formuotis į mažus, drėgnus gumulėlius. Gautą masę kuo tvirčiau suspauskite stikliniame inde.
Indą uždenkite drėgna marle, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija, bet nepatektų dulkių. Fermentacijai palikite tamsioje, šiltoje vietoje (25–30 °C). Proceso trukmė priklauso nuo norimo rezultato:
- 3–6 valandos: arbata turės ryškų gėlių aromatą ir švelnų skonį.
- 6–12 valandų: kvapas taps stipresnis, skonyje atsiras lengvas aštrumas.
- 12–36 valandos: susiformuos sodrus, gilus skonio profilis, tačiau pirminis aromatas taps subtilesnis.
Fermentacijos metu arbatos savybės nuolat kinta, todėl verta eksperimentuoti ir atrasti sau tinkamiausią laiką.
Paskutinis etapas: džiovinimas ir laikymas
Fermentuotą masę paskleiskite ant padėklų ir džiovinkite 35–50 °C temperatūroje. Tai galima daryti specialioje džiovyklėje arba orkaitėje, palikus šiek tiek pravertas dureles. Arbata laikoma išdžiūvusia, kai gumulėliai tampa visiškai sausi ir lūžta, bet netrupa į dulkes.
Išdžiovintą arbatą rekomenduojama bent mėnesį palaikyti popieriniame maišelyje ar kartoninėje dėžutėje sausoje, tamsioje vietoje – per šį laiką galutinai subręsta jos skonis. Vėliau arbatą galima supilti į sandariai uždaromą indą ilgesniam laikymui.
Paruošta fermentuota rožių arbata plikoma kaip ir įprasta. Jos skonis nustebins net ir tuos, kurie mano, kad gerai pažįsta rožių aromatą. Tai puikus būdas išsaugoti vasaros kvapus ir mėgautis jais visus metus.
