„Madingos temos poezijoje yra amžinos. Tai meilė, mirtis ir laikas“, – sako poetas, rašytojas, režisierius, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Alvydas Šlepikas. Apie tai jis kalba ir eilėraščiuose, novelėse, didžiulio pasisekimo sulaukusiame romane „Mano vardas – Marytė“. Alvydas – puikus istorijų pasakotojas, ypatingai laukiamas susitikimuose su skaitytojais.
Vieną iš tokių susitikimų su A. Šlepiku ruošia ir rugpjūčio 13–15 dienomis Anykščiuose vyksiantis 19-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Pokalbis su poetu vyks rugpjūčio 14 dieną L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.
Poezijos renginių festivalyje bus ir daugiau. Vidurnaktį, žengiant į rugpjūčio 15-ąją, Anykščių koplyčioje vyks tradiciniai poezijos skaitymai, kuriuose aktorė Rasa Samuolytė skaitys Daivos Čepauskaitės kūrybą.
Įdienojus A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje ant Rašytojų kalnelio muzikinę kompoziciją „Ritmiški tekstai“ ruošia rašytojas, poetas Rimantas Kmita ir perkusininkas Gintautas Gascevičius.
Prieš festivalį „Purpurinis vakaras“ su A. Šlepiku kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Festivalyje „Purpurinis vakaras“ susitiksite su savo kūrybos gerbėjais. Tokių susitikimų per jūsų karjerą būta ne vienas. Ką matote išvykęs iš Vilniaus burbulo?
Dažniausiai – bibliotekininkes moteris, kurios domisi literatūra, mėgsta poeziją. Joms rūpi, jos kviečia. Matau žmones, kuriems tokie susitikimai tampa pramoga, jie ateina paklausyti, ką pasakys atvykęs iš toli.
Kaip manote, ar literatūra yra pajėgi sujungti žmonės?
Žmonės sujungti gali bet kas – pyragų kepimo vakaras, poezija. Bet važiuoti į miestelio ar kaimo biblioteką ir tikėtis, kad ten sutiksi žinovus, su kuriais galėsi diskutuoti apie poeziją, turbūt nėra realu. Į susitikimus ateina žmonės, turintys savo įsivaizdavimą apie poeziją. Dažniausiai ji, parašyta klasikiniais ketureiliais, pasakoja apie gražius dalykus. Lyrinė, daininga – būtent tokios laukia, tikisi. Bet ne kiekvienas poetas tokią atveža. Ir tada girdime: mes nesuprantame naujosios poezijos. Jos ir neįmanoma suprasti, jei nuolat nesidomi, nematai, kaip kinta, esi įstrigęs pirmojoje XX amžiaus pusėje arba romantizme.
Norėti, kad žmonės išmanytų poeziją ir ją puikiai suvoktų, irgi yra nesąmonė. Poezija nėra visuotinis produktas, ne popdaina, vis tiek ji – labiau psichų ir frykų reikalas. Šiuolaikine poezija besidominčių ir ją rašančių yra nedaug. Taigi, tikėtis, kad kiekvienam kaime tave sutiks kaip Maironį yra nerealu.
Atvažiavęs pristatyti savo kūrybos, ne tik perskaitai tekstą, bet ir pasikalbi su žmonėmis, paaiškini, kaip tekstas atsirado, kas įkvėpė. Žiūrėk, pasidaro šiek tiek aiškiau. Tiesą sakant, užrašytas tekstas yra lengviau suvokiamas, skaitydamas matai, kas su kuo jungiasi, rimuojasi. Eilėraščio išvaizda taip pat yra poezijos dalis.
Bet poezija turi teisę būti nesuprasta? Arba – suprasta kitaip? Juk eilėraštį veikia ir mūsų asmeninės patirtys…
Pasakymas „suprasti poeziją“ nėra visiškai tikslus. Poeziją reikia ne tik suprasti, bet ir pajusti, patirti. Yra ir daugiau žodžių, nusakančių skaitančiojo arba poeziją klausančiojo santykį su tekstu. Kai klausomės muzikos, nekyla mintis sakyti, kad šitą muziką suprantu. Jei ji patinka, nebūtina suprasti, ji gali būti tiesiog graži. Poezijoje nėra daug dalykų, kuriuos galėtum apibūdinti racionaliai, kartais nė nesuprantame, kodėl vienas tekstas patinka, o kitas – ne. Gal veikia žodžių jausmas ar junginys?
Lengviau suprasti plakatinę poeziją, meilės lyriką, galima suprasti eilėraštį apie partizanus ar holokaustą – poezija yra įvairi.
Žmonėms, kurie nuo ryto iki vakaro dirba laukuose, gal nebūtina gilintis į poezijos subtilumus. Tokie susitikimai, beje, visada įdomūs – poetus jie nuleidžia ant žemės, parodo, kad galbūt reikia ir kitokių tekstų, ne tik rūpinčių tau pačiam.
Poetai visais laikais mėgino aprašyti sunkiai aprašomą realybę, tai apie ką visi galvojame – kas yra mirtis, tyla, amžinybė, baigtis, tėkmė, meilės pradžia ir pabaiga, kas yra Dievas, kas yra tuštuma… Labai dažnai šios tiesos arba grožis yra neištariami, poezija prie jų tik bando prisiliesti.
Ar poezijoje egzistuoja madingos temos?
Madingos temos yra amžinos – mirtis, meilė, laikas. Jauni poetai dažnai rašo apie mirtį. Atrodo, tarsi apie ją daug žinotų. Vėliau mirties tema iš eilėraščių pradeda nykti. Gal pasidaro baisu? O gal pradeda suprasti, kad tai – rimta.
Pastarosiomis dienomis apie poeziją ir mirtį daug kalbėta – atsisveikinome su Aidu Marčėnu…
Aidas buvo ir išliks didelis, lietuvių literatūrai ir apskritai kultūrai labai svarbus poetas. Apie jį jau yra parašyta knygų, straipsnių, jo poezija skamba ir skambės. Bet man dabar svarbiau ne tai – mirė mano draugas, labai geras žmogus, ir jaučiu atsivėrusią didžiulę tuštumą. Sunku apie tai kalbėti…
Girdime daug ukrainiečių poezijos, kurioje mirties tema taip pat labai ryški. Ar lietuviai poetai nesidalina karo nuojauta?
Dabartinių ukrainiečių poetų eilės – labai jaudinančios, jie patyrė, kas yra karas. Kritiniais laikotarpiais tokios poezijos parašoma nemažai – prisiminkime Bronių Krivicką, žemininkų kartą. Jei ne karas po karo, gal jie būtų tapę didžiais poetais kaip Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Viktoras Miliūnas. Arba pasislėpus gete parašyta holokausto poezija… Kad ir kitokia, bet vis tiek tai – poezija. Ir ji jaudina.
Karo poezija tiesesnė, ją galima jausti. Poetine kalba parašytas tekstas ryškiau perduoda beprasmybę, skausmą, netekties neviltį, neteisybę. O ir rašytojas dažnai savo eilėse atsikrato jį slegiančio siaubo. Sudėtingais laikais parašyta poezija – tikrai kitokia, bet esama poetų, kurie nuo karo ginasi rašydami švelnias eiles. Didysis lietuvių estetas Henrikas Radauskas siaubingoje, karo sugriautoje vietoje parašė nuostabų eilėraštį apie vėją ir gėlę. Panašiu laiku gražius dalykus rašė ir Česlovas Milošas, ir Jonas Mekas.
Dabartinių ukrainiečių poetų tekstai tiesiog sukrečia, gerai, kad Lietuvoje jų turime vis daugiau, kad jie verčiami į lietuvių kalbą.
Įdomu, kiek pokyčių į poeziją atnešė dirbtinis intelektas?
Bent jau kol kas nesu skaitęs nė vieno, bent kiek į poeziją panašaus teksto, parašyto su dirbtiniu intelektu. Pats nesu bandęs to daryti, bet bičiulių bandymai nedžiugina – tiesiog neįdomu. Dirbtinis intelektas dėlioja savo kaladėles, tuo tarpu poetai nesilaiko taisyklių, žmogaus protas nenuspėjamas.
Galbūt festivalyje „Purpurinis vakaras“ pranešite apie naują savo knygą?
Tekstų yra, tačiau kol kas naujienų apie knygą neturiu. Ką tik baigiau rašyti libretą Zitos Bružaitės oratorijai „Votai“, spalį turėtų įvykti premjera. Tema – gana sudėtinga, tai kūrinys ir apie žmogaus negalią, ir apie stiprybę.
Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 13–15 dienomis. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė. Susitikimas su rašytoju, režisieriumi A. Šlepiku vyks rugpjūčio 14 d. 16.30 val. L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Daugiau informacijos apie programą www.purpurinisvakaras.lt
Šaltinis: Nyksciai