Lietuvis – keistas padaras: išėjęs ieškoti ramybės, dažniausiai randa autobusą, o ieškodamas tiesiog suolelio pasėdėti – įsipainioja į valstybinio lygio kultūrinę programą. Tuo savo kailiu įsitikino Kavarsko gyventojas Stasys Sudeikis. Žmogus tenorėjo ramiai pabūti pensininku, o tapo Joninių revoliucijos šaukliu.
Lemtingas rankos mostas ir kultūrinis desantas
Viskas prasidėjo nuo to, kad Stasys pavargo. O kai lietuvis pensininkas pavargsta, jis eina ne į sanatoriją, o į autobusų stotelę – ten juk nemokamai duoda ir suolą, ir stogą virš galvos, o kartais net ir vėją iš šono. Aplinkui tvyrojo ta gili, mistinė provincijos ramybė, kai staiga prie stotelės aikštelės skambiai pririedėjo autobusas.
Stasys, kaip doras pilietis, niekur važiuoti neketino. Jis tik mostelėjo ranka vairuotojui – važiuok pro šalį, brolau, neteršk oro, aš čia tik dvasinę pusiausvyrą gaudau. Tačiau transporto priemonės durys atsivėrė ir iš salono pasigirdo balsas, kokio paprastai stotelėse neišgirsti (ten dažniausiai prašo smulkių arba degtukų): – Važiuojame su mumis į Aknystas Joninių švęsti!
„O kodėl gi ne?“ – pagalvojo Stasys. Juk sėdėti autobuse, kuris juda, visada yra prasmingiau nei sėdėti stotelėje, kuri stovi. Nuovargis akimirksniu išgaravo, ir vyras įlipo vidun. Paaiškėjo, kad transporto priemonė nebuvo paprasta – ji buvo užpildyta dainingąja Anykščių kultūros centro Kavarsko skyriaus amunicija. Čia jau sėdėjo moterų vokalinis ansamblis „Akimirka“ bei kaimo kapela „Šaltinis“. Abiem šiems kolektyvams – o kartu ir visai šiai laikinai kilnojamajai respublikai – tvirta ranka vadovavo Leda Kazokienė.
Nuo strateginės arbatos iki kosminių kibirkščių
Strateginis autobuso tikslas buvo Aknystos socialinės globos namai. Atvykusius kavarskiečius pasitiko socialinė darbuotoja užimtumui Rima Kalendienė. Kadangi didieji reikalai greitai nesidaro, svečiai iškart buvo pasodinti prie stalo ir pavaišinti arbata. Mat reikėjo palaukti, kol iš visų filialų bus suvežti likę globotiniai – o juk žinome, kad surinkti lietuvius į vieną vietą yra sunkiau nei sugaudyti laukinę bitę.
Kai kiemas galiausiai užsipildė, renginio vairą perėmė socialinė darbuotoja Svetlana Liutkienė. Ir prasidėjo tai, dėl ko vyrai tūkstančius metų naktimis nemiega. Pirmiausia, žinoma, buvo apvainikuoti Joninių varduvininkai. Jiems ant galvų uždėti ąžuolo vainikai – matyt tam, kad bent kartą per metus vyras pasijustų jei ne karaliumi, tai bent jau medžiu. Tuomet suliepsnojo Joninių laužas ir prasidėjo masinė psichozė – paparčio žiedo ieškojimas, kurio, kaip žinia, dar niekas nerado, bet visi ieško, nes procesas įdomesnis už rezultatą.
Kavarsko meno mėgėjai žiūrovus linksmino taip, tarsi nuo to priklausytų rajono biudžetas. Vietiniai gyventojai neliko skolingi: jie šoko, kartu dainavo ir plojo taip garsiai, kad net netoliese esantys miškai sukluso. Buvo linksma ir smagu – na, taip, kaip būna tik tada, kai už koncertą nereikia mokėti.
Nosies kaišiojimo anatomija
Po oficialiosios dalies niekas neskubėjo skirstytis, nes skubėti namo – tai prisipažinti, kad ten tavęs laukia nebaigti darbai. Stasys, pajutęs savyje prabundantį slaptąjį agentą, nusprendė, paties žodžiais tariant, „visur įkišti savo nosį“. Jis pasekė muzikantus į globos namų dirbtuves. Čia jo laukė didžiausias netikėtumas – nagingų globotinių sukurti darbai. Paaiškėjo, kad kol vieni dejuoja dėl valdžios, kiti tyliai savo rankomis kuria grožį.
Vakarui bėgant į pabaigą, paliekant svetingas Aknystas, Stasys Sudeikis ilgai žiūrėjo į viršų kylančias laužo kibirkštis ir filosofiškai mąstė:
„Joninių šventimas jau prasidėjo. Tegul šios kibirkštys skrenda tolyn ir įžiebia visus šventinius Joninių laužus. O jei sudegins kokią seną malkinę – tiek to, svarbu, kad širdyse būtų šviesu.“
Tad jei sėdi stotelėje ir tau mojuoja – nelauk kito autobuso. Lipk į pirmą pasitaikiusį, nes paparčio žiedas pats į stotelę neateis. Gražių visiems Joninių!
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai
