Tikiuosi šilališkiai nepyks ant manęs jog Šilalę leidau sau pavadinti miesteliu.
Miesteliu Šilalę pavadinau neturėdamos jokių minčių pažeminti šį miestelį ar jo gyventojus, tiesiog esu apkeliavęs daug pasaulio šalių ir aplankęs nemažą dalį jų didmiesčių, tad miesteliu dažnai vadinu net Vilnių, kai tenka pasinaudoti jame esančiu oro uostu.
Oro uostu, kuris savo dydžiu prilygsta vienai iš daugybės Majamio oro uosto terminalų.
Tad nesupykite šilališkiai. Kaip bevadinsime Šilalę, miestu ar miesteliu, tai niekaip nepakenks jos grožiui. Gyvenate gražiame miestelyje, kuris mano nuomone turi tik vieną bėdą – mažai gerų maitinimo įstaigų.
Prieš pora metų mano kritikos strėlių susilaukė restoranas „Meldai„, o prieš pora savaičių jūsų miestelyje aptikau visišką tragediją – kavinę „Lavitą„.
Suprantama, kad tada išėję alkani iš kavinės „Lavita” privalėjome netoliese greitai rasti kitą maitinimo įstaigą, kurioje būtų galima bent alkį numarinti.
Tad nesupykite, kad jūsų miesteliui skiriu dar vieną apžvalgą, į ją ir vėl įpindamas šiek tiek kritikos strėlių.
Tie kas skaitėte apžvalgą skirtą kavinei „Lavita”, manau kaip ir aš tą kartą stovėdamas priešais maitinimo įstaigą, pirmą kartą pamatę „Pipiro” fasadą, pagalvosite jog tai bus tragiškos dienos Šilalėje antra dalis.
Panašiai galvojau ir aš, o nežinodamas, kur eiti, pirmiausia atidariau virtuvės duris ir vos neįsibroviau į maisto gaminimo patalpą.
Bet uždarę vienas duris, kavinės terasoje suradome kitas ir dideliam mūsų džiaugsmui patekome į patalpą, kuri gal ir nepasižymėjo prabangiu interjeru, bet bent neturėjo patreštais laukais atsiduodančio kvapo.
Alkis darė savo, tad ilgiems meniu analizavimams laiko neturėjome. Kad ilgai neužtruktume darydami užsakymą mums pagelbėjo kavinės „Pipiras” darbuotoja, kuri mums prieš pradedant rinktis patiekalus informavo, kurių iš jų virtuvė jau nebeturi.
Rūgpienis su karštomis bulvėmis, spirgučiais – 3,00 €
Nežinau kaip jūs, bet aš labai mėgstu kefyrą, pasukas ar rūgpienį, bet nepamenu, kad kur maitinimo įstaigoje būčiau matęs tokį patiekalą meniu.
Jokio stebuklo, bet tai taip skanu ne tik man, bet manau ir daugeliui lietuvių.
Sultinys su čebureku – 2,50 €
Nustatyti, kad sultinys gamintas iš sultinio miltelių užpilant juos verdančiu vandeniu, nereikia turėti maksimaliai ištobulintų skonio receptorių, pakanka šaukštu pakabinti nuo dugno sultinyje esančius trupinius. Ir tos 2 x 2 mm morkytės jums atskleis paslaptį, kuriai įminti nereikia net sultinio ragauti.
Nesakau, kad toks sultinys nėra valgomas, ar kenkia sveikatai, tiesiog eidami į maitinimo įstaigas, mes tikimės paragauti ten gaminto maisto, o ne ten pašildyto.
Sultinio kilmę patvirtino ir mus aptarnavusi padavėja, bet dėl čebureko kilmės – ar jis gamintas vietoje net nesiteiravau, nes gauti vietoje gamintą sultinį kartu su ten pat gamintu čebureku už 2,50 € būtų didžiulė staigmena.
Meksikietiškas jautienos troškinys – 6,50 €
Turiu patarimą ne tik šiai maitinimo įstaigai, bet ir kitoms, kurios bando gamindamos patiekalus naudoti panašius pavadinimus kaip: meksikietiška jautiena, ar vištiena kinietiškai, ar azijietiškas plovas.
Nenaudokite, jei jūsų gamintas patiekalas bus toli nuo tų, kuriuos gamina jūsų patiekalų pavadinimuose minimų šalių virėjai.
Jei šis troškinys būtų pavadintas tiesiog – „Aštrus troškinys”, aš tokios ilgos įžangos skirtos jam būčiau neparašęs, nes meksikietišką troškinį dažniausiai tiekia su tortilijomis, kukurūzų traškučiais (nachios), galima ir su ryžiais, pagardais – gvakamole, pomidorų salsa.
Bet niekada šis patiekalas nebus patiektas su šalia pjaustytais pomidorais ar agurkais.
Čia kaip kokiame Meksikos restoranėlyje gauti cepelinų, ant kurių vietoje spirgučių ir grietinės būtų uždėta gvakamolės.
Bet pats troškinys buvo skanus, su minimaliu aitrumo, būtent tokiu, koks nieko bendro su meksikietiškų troškinių aitrumu neturi, bet puikiai subalansuotas lietuviškam, jautresniam gomuriui…
Naminiai kotletai – 6,00 €
„Nesikabinėk.”
Būtent tas vienas žodis, kurį man pasakė Katinienė, kai apibūdindamas „Naminius kotletus”, pasakiau, jog jiems iki naminių trūksta maltos mėsos masėje šiek tiek riebaliuko, kuris jiems kepant būtų ir didesnio skonio suteikęs, ir neleidęs labiau išsausėti.
Reziumuoju. Išsakiau kritikos, bet turiu konstatuoti, kad visumoje mums kavinė „Pipiras” paliko gerą įspūdį: švaru, skanu, geras aptarnavimas ir kainos nesikandžioja.
Suprantu, kad kartais virėjams pramuša noras pagaminti kažką „įdomiau”, kaip pvz.: meksikietišką jautienos troškinį. Bet tam vien noro, ar marinuotų jelapenų neužtenka.
Lietuviška virtuvė turi tiek daug puikių patiekalų, kad bandyti vaikytis pasaulinės virtuvės net nereikia.
Varijuokite su ja, į ją įnešdami tų pačių Meksikos, ar Azijos atspalvių, bet to neminėkite, nes paminėdami regioną, jūs save savotiškai įpareigojate pakartoti kažką panašaus.
„Pipiras”
