„Antrą kartą į Vilniaus televizijos bokštą patekau be bilieto“, – juokauja vaikų rašytojas Tomas Dirgėla. Juokuose yra tiesos: pirmąjį kartą visai savaitei į televizijos bokštą Tomas kėlėsi tarsi į darbo biurą – atsisėdęs ant bokšto krašto čia jis rašė savo naują knygą.
Praėjus beveik metams, rašytojas T. Dirgėla ir vėl čia – 68-ame bokšto aukšte, vaikų apsuptyje, jis pristatė darbo bokšte rezultatą – naujausią savo knygą „A komanda ir kapibaros pabėgimas“.
Šeštąjį „A komandos“ nuotykį iliustravo dailininkė Eídvilė, išleido leidykla „Alma littera“. Knygos pristatymą vedė ir su vaikais bendravo Meilės Lukšienės premijos laureatas, istorijos bei pilietiškumo mokytojas Antanas Jonušas, socialiniuose tinkluose žinomas Mokytojo Antano vardu.
Televizijos bokštas – aukščiausia vieta, kurioje Tomas yra rašęs. Žinoma, ji susijusi su knygos įvykiais. Vaikams nuo 8 iki 12 metų skirta knyga skaitytojus panardina į pašėlusiai keistą, bet kartu labai pažįstamą nuotykių pasaulį.
Šįkart A komanda – mergaitė su žiurke ant peties, gobtuvą nuolat užsimetęs keistuolis ir istorijos mokytojas – susiduria su paslaptingu reiškiniu: po miestą laksto neaiškios kilmės padaras, keliantis paniką ir traukiantis net monstrų medžiotojų dėmesį. Tai – pabaisa, ateivis ar kas nors kitas, paaiškėja tik įvykių sūkuryje, kuriame, kaip įprasta detektyvuose, viskas klostosi ne taip, kaip planuota.
Nors siužetas kupinas veiksmo ir humoro, knygoje subtiliai kalbama apie empatiją, atsakomybę, santykį su gyvūnais. Knygos pabaigoje skaitytojų laukia netikėtas priedas – personažo Augusto interviu su Lietuvos zoologijos sodo specialiste dr. Jurgita Autukaite, kuri atskleidžia įdomybių apie knygoje veikiančią kapibarą.
Knygos pristatymo vedęs istorijos mokytojas A. Jonušas, teigia, kad vaikams įdomios tos istorijos, su kuriomis jie gali susitapatinti. Jiems patinka spalvingi veikėjai, įdomūs suaugusieji ir gyvūnai, kurie veikia kartu su jais.
„A komandos“ serijos knygos – nedidelės, smagiai iliustruotos, Tomas aiškiai supranta, apie ką vaikai nori skaityti, žino jų pomėgius, poreikius, gyvenimo būdą, tai, kas juos džiugina ir prajuokina“, – taip A. Jonušas mėgina paaiškinti T. Dirgėlos knygų sėkmę ir populiarumą.
Mokytojas pabrėžia, kad Tomas vaikams rašo paprastai, tačiau kalba nėra skurdi. „Man atrodo, kad rašytojas turi jausti atsakomybę už vaiko žodyną. Šventas darbas yra taip sudėlioti žodžius, kad vaikams būtų paprasta knygą skaityti, ji įtrauktų, bet tuo pačiu naudoti įdomius išsireiškimus, turtingą kalbą. Tomui tai sekasi daryti“, – sako mokytojas A. Jonušas ir priduria, kad technologijos vaikų kalbą skurdina. Didžiojoje Britanijoje mokslininkų atliktas paauglių kalbos tyrimas atskleidė, kad paaugliai savo kasdienėje veikloje išsiverčia su 300 žodžių.
„Mokykloje matau visokių vaikų, turtingą žodyną paprastai turi tie, kurie daug skaito“, – sako pedagogas.
Didžiulį būrį gerbėjų į Vilniaus televizijos bokštą sutraukęs T. Dirgėla neslepia, kad kiekviena nauja knyga jam pirmiausia yra susitikimas su skaitytojais – kaip jie priims knygą, ar istorija juos įtrauks, ar jam dar verta ieškoti naujų istorijų, o gal – išvis neberašyti?
T. Dirgėla garsėja tuo, kad renkasi netikėtas rašymo vietas: yra rašęs parduotuvėse, automobilių salonuose, restoranuose. Šįkart jis savo skaitytojų paklausė, kokioje vietoje jiems būtų įdomu pamatyti jį rašantį.
Pasiūlymų rašyti televizijos bokšte buvo gana daug, taigi, rašytojas čia įkūrė laikiną studiją.
Rašymo savaitę vaikai galėjo rašytoją aplankyti, pakalbinti ir paprašyti autografo. „Rašymas neįprastose vietose padeda susitelkti, leidžia kūrinį užbaigti vienu ypu“, – sako Tomas ir priduria, kad rašyti gali bet kur, o aplink besisukiojantys ir fotografuojantys žmonės netrukdo. Gal labiau – drebančios kojos, kai pirmą kartą atsisėdi ant bokšto krašto.
Knygos pristatymo popietėje buvo kalbama ne tik apie naująją „A komandos“ serijos knygą, Tomo rašymo ypatumus, bet ir prisiminta Vilniaus televizijos bokšto istorija, Sausio 13-osios įvykiai, vaikams surengta viktorina.
Šaltinis: Nyksciai
