„Kartais gyvenime nutinka taip, kad sutinki savo sielos brolį. Tada pasidaro lengviau kvėpuoti, nes visą laiką manei, jog Žemėje esi vienintelis toks keistas, netikėtas ir nelabai patogus padaras. Kartais tas sielos brolis pasirodo esąs… aštuonkojis“, – juokiasi artiste save vadinanti Violeta Mičiulienė.
Vasario 6 dieną Kaune įvyko antrojo V. Mičiulienės monospektaklio „Bėgantis aštuonkojis“ premjera. Spektaklį režisuoja Violetos studijų metų bičiulis, režisierius Olegas Kesminas.
Drąsos kurti dar vieną monospektaklį V. Mičiulienei suteikė jos pirmojo spektaklio „Pabaisų nebus“ sėkmė. Artistė juokiasi, kad 175 kartai scenoje – jau šis tas: „Šį spektaklį pamatė ne tik beveik visi Lietuvos žmonės, bet ir jų gyvūnai – katės, šunys bei vištos. Labai noriu nenuvilti žiūrovų, kuriems jis patiko“.
Spektaklio idėją Violetai netikėtai pakuždėjo televizijos dokumentinis filmas apie aštuonkojus. „Kai peržiūrėjau filmą, pajutau, kad šis ne visai simpatingas gyvūnas staiga tapo mano sielos broliu. Man buvo taip įdomu stebėti jo reakcijas, gyvenimą vandenyse, kad pradėjau ieškoti kuo daugiau ir kuo įvairesnės medžiagos. Bičiuliai siuntė įvairius filmukus iš Amerikos, žiūrėjau dokumentiką kitomis kalbomis, verčiau į lietuvių kalbą ir man vis labiau aiškėjo, kad būtent per šį gyvūną noriu scenoje pasakoti savas istorijas, atspindinčias mano požiūrį, elgseną“, – apie spektaklio įkvėpėją pasakoja V. Mičiulienė.
Aštuonkojis jai primena moteris, kurios viena ranka glosto vaikui galvą, kita verda košę, trečia tvarko namus, ketvirta lygina skalbinius. „Būtent ant šios ašies užmoviau visas istorijas. Kad ir kokie būtume skirtingi, iš tiesų esame vienodi, visi norime to paties – kažkaip išsilaikyti, išgyventi ir pamėginti kaip nors būti laimingi“.
Ieškodama medžiagos apie aštuonkojus, Violeta patyrė, kad šis gyvūnas yra vienišiausias padaras Žemėje: „Jis gimsta vienas, neturi jokių artimųjų, kurie perduotų informaciją, taigi, į pasaulį iškeliauja be jokių žinių ir visko mokosi pats. Neturėdamas apsaugos, vis dėlto mėgina išgyventi“, – dalijasi įspūdžiais moteris.
Su žiūrovais susitikimo laukianti artistė nebijo scenoje atrodyti juokingai, kvailai ar būti nesuprasta. „Atėjo laikas, kai, sulaukusi šešiasdešimt ketverių, nebenoriu meluoti, apsimetinėti. Jaučiu poreikį būti savimi, galiu apnuoginti prieš žiūrovus sielą. Ir tai – didžiulė prabanga“, – neabejoja Violeta.
Ji sako, kad „Bėgantis aštuonkojis“ nėra tiesiog dar vienas spektaklis. Tai – tylus, jautrus, atviras buvimas scenoje, kalbėjimas apie tai, kad gyvenime, net būdamas vienas, nesi vienišas, ir suvokimas, kad viskas, kas su tavimi vyksta, yra gerai – net jei kitiems taip neatrodo.
Spektaklyje – daug humoro, kurį moterys galbūt supras lengviau, o vyrams gal bus lengviau suprasti moteris. „Vienos mano bičiulės vyras, eilinį kartą išeidamas iš namų „ant visai“, visada pasiima jam patį brangiausią daiktą. Sunku patikėti, bet tai – jo kariuomenės laikų albumas. Aš nežinau, ką vyrai su tokiais albumais daro? Dvi paras žiūri į skirtingų tautybių vyrus, kurių net vardų neprisimena?! Nežinau, ar šią istoriją pasakosiu spektaklyje, bet tikrai žinau, kad nenoriu vyrų pašiepti, tiesiog į gyvenimą žvelgiu su humoru, jis yra mano būdas išgyventi ir saugoti savo aštuonias kojas“, – aiškina V. Mičiulienė.
Žiūrovų ypatingai mėgstama artistė yra visiškai tikra: „Turime gyvenime daryti ne tai, kas patinka, o tai, kam esame sukurti. Negaliu pabėgti nuo savęs jau daug metų, ir jei vieną dieną nuspręsčiau vaidinti Dezdemoną, neabejoju, nutiktų kaip antrame studijų kurse, kai, atsitraukus scenos užuolaidoms, man užtekdavo tik pakelti galvą, ir visa salė pratrūkdavo juokais. Pirmąjį kartą norėjau numirti, tačiau vėliau supratau, kad neįmanoma pabėgti nuo to, kas yra tavoji duotybė. Tą patį man sakė ir Valentinas Masalskis, kai jam pasiguodžiau, kad norėčiau rimto vaidmens. „Ar tu supranti, kad sugebi be didelių pastangų prajuokinti žmones? Ar žinai, kiek reikia stengtis aktoriui, kuris neturi tokios duotybės?“
Pati viena kurti spektaklio, prisipažįsta, nedrįstų. „Man būtina dirbti su režisieriumi, tik jie gali mane sustyguoti, pastatyti į vėžes ir užduoti galybę klausimų. Pirmąjį savo spektaklį „Pabaisų nebus“ kūrėme su režisiere Asta Simonaite. Prie naujojo spektaklio dirbti kartu su O. Kesminu – gera, gal kad esame seni pažįstami. Spektaklio pabaiga visada yra svajonės išsipildymas, o štai, procesas – smagi ir įkvepianti kelionė“, – prisipažįsta premjeros laukianti artistė.
„Bėgantis aštuonkojis“ – tylus, jautrus spektaklis apie vidinę moters kelionę, gebėjimą priimti save ir nematomus ryšius tarp žmonių. Vaidina V. Mičiulienė, režisierius O. Kesminas, scenografija – Rasos
PREMJERA Monospektaklis „Bėgantis aštuonkojis“ Anykščiuose
2026 m. balandžio 15 d. 18.00 val. Anykščių kultūros centre
Kartais gyvenime nutinka taip, kad sutinki savo sielos brolį. Ir tada pasidaro lengviau kvėpuoti, nes galvojai, kad Žemėje esi vienintelis toks keistas ir netikėtas.
Kultinio spektaklio „Pabaisų nebus“ aktorė Violeta Mičiulienė pristato naują monospektaklį „Bėgantis aštuonkojis“.
Šis spektaklis – apie jausmą, kad gyvenime net būdamas vienas, nesi vienišas. Apie supratimą, jog viskas, kas su tavimi vyksta, yra gerai, nors kitiems taip ir neatrodo. Apie norą nebemeluoti sau, nei kitiems. Apie troškimą sužinoti, iš kur tu toks atėjai?
Šventė būna ne tik tavo namuose, bet ir tavo sieloje, kai į viską žiūri besidžiaugdamas gyvenimu.
„Bėgantis aštuonkojis“ – tai spektaklis apie vidinę moters kelionę, savęs priėmimą ir nematomą ryšį tarp žmonių.
Vaidina: Violeta Mičiulienė
Režisierius: Olegas Kesminas
Trukmė: 1 val. 20 min.
Amžiaus cenzas: N-7
Pertraukos: nėra
Nuolaidos: netaikomos
Bilietai: ticketmarket.lt arba Anykščių kultūros centro kasoje
Šaltinis: Nyksciai
