Kai kurie mokslininkai teigia, kad po šio įvykio žmonija atsidūrė ant išnykimo ribos – populiacija galėjo susitraukti iki mažiau nei 1000 vaisingų individų. Tačiau radiniai Etiopijoje, Šinfa-Metema 1 radimvietėje, atskleidžia neįtikėtiną mūsų protėvių adaptaciją.
Esminiai radiniai ir prisitaikymo strategija
Antropologo Johno Kappelmano vadovaujama komanda nustatė, kad užuot žuvę ar pasidavę badui, žmonės radikaliai pakeitė savo gyvenseną:
Mitybos revoliucija: Analizė parodė, kad po išsiveržimo prasidėjusi sausra privertė žmones persiorientuoti.
Jei anksčiau dominavo medžioklė sausumoje, tai po katastrofos žuvies dalis racione šoktelėjo nuo 14% iki 52%.
Senkančios upės virto natūraliais spąstais žuvims, kurias sugauti buvo lengviau nei greitus sausumos gyvūnus.
Technologinis šuolis: Radimvietėje aptikti maži trikampiai akmeniniai antgaliai gali būti seniausi žinomi strėlių antgaliai. Distancinė medžioklė tapo kritiškai svarbi, kai maisto ištekliai tapo riboti, o tikslumas – vertingesnis už jėgą.
Migracija „mėlynaisiais koridoriais“: Tyrimas paneigia mitą, kad žmonės migravo tik drėgnaisiais periodais per „žaliuosius koridorius“.
Priešingai – sausros metu senkančios upės kūrė takus tarp vandens telkinių, versdamos mažas grupes nuolat judėti pirmyn ieškant maisto.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Šis radinys keičia mūsų supratimą apie tai, kaip ekologinis stresas veikia evoliuciją.
Tobos išsiveržimas nebuvo tik tragedija – tai buvo žiaurus „streso testas“, kuris privertė žmones tapti lankstesniais, išradingesniais ir mobilesniais.
Nors Etiopijoje rasti žmonės galbūt ir nebuvo tiesioginiai visų šiandieninių žmonių protėviai, jie pademonstravo įgūdžius, kurie leido mūsų rūšiai vėliau užkariauti visą pasaulį.
