Anykščiai seniai siekia kurorto statuso, pristatytas ir strateginis plėtros planas, tačiau anykštėnai kelia klausimą apie tai, kaip išspręsti problemą, kuri, jų nuomone, gali gerus ketinimus sumenkinti. Šią problemą, kaip vieną pagrindinių, iškelia savo puslapyje Simona Vaitkutė. Publikuojame jos nuomonę.
Praėjusią savaitę dalyvavau Anykščių rajono savivaldybės 2026–2030 m. strateginio plėtros plano pristatyme. Jame pristatyta patraukli ir ambicinga vizija: „Anykščiai – gyvas sveikatinimo ir kultūrinio turizmo kurortas, kuriame susijungia ramus gyvenimas, gamtos išteklių tvarumas ir išskirtiniai kultūros potyriai.“ Skamba gerai – sunku būtų nesutikti.
Bet vakare užtenka pažiūrėti pro langą: Anykščiai skęsta šiltnamių šviesoje. Ir darosi aišku – jei pramoninės šviesos taršos nespręsime, visos svajonės apie kurortą ir liks tik popieriuje.
Pramoninių šiltnamių šviesa devynis mėnesius per metus matoma dešimčių kilometrų spinduliu. Tai ne skonio reikalas ir ne „šiaip keistas vaizdas“. Tai rimta problema, kertanti per Anykščių, kaip kultūros, ramybės ir gamtos kurorto, idėją. Kas važiuos ilsėtis, o juo labiau sveikatintis, pramoninės pašvaistės fone?
Šiandien kurortų kokybė ir prabanga siejama ne su ryškiomis šviesomis, o su tyla, tamsa ir neužteršta aplinka. Naktinis turizmas – viena sparčiausiai augančių krypčių. O Anykščiuose nuo rudens iki pavasario svečius net 30 km spinduliu pasitinka vadinamasis „apokaliptinis dangus“ – jis matomas miesto gatvėse, Šventosios pakrantėse, Anykščių šilelyje, prie Laimės žiburio, Niūronyse.
Nuo stiprėjančios šiltnamių šviesos nebeįmanoma pasislėpti net Šimonių girioje, kur dar visai neseniai buvo galima stebėti ryškų Paukščių Taką.
Strategijos pristatyme apie pramoninės šviesos taršos mažinimą nebuvo pasakyta nė žodžio. Klausimų metu paaiškėjo, kad nei savivaldybės administracija, nei strategijos rengėjai apie tai net nebuvo susimąstę – dieną oranžinio dangaus nesimato.
Tačiau Anykščiuose gyvenantys žmonės jį mato kas vakarą. Daugelis priprato ir nebeprisimena, koks buvo tikras nakties dangus. Kai kurie po renginio likę politikai net stebėjosi, kad kažkam ši šviesa nepatinka – jiems ji atrodė „graži“. Pas mus apšvietimas vis dar dažnai siejamas su progresu, bet šiandieniniame turizmo pasaulyje būtent tamsa tapo prabangos ženklu. Tuo tarpu pramoninė šviesos tarša prilyginama triukšmui ar dūmams. Žmonės iš Skandinavijos, Vokietijos ar didmiesčių nuo tokių pašvaisčių nori pabėgti, o ne jomis grožėtis.
Ir iš karto noriu pasakyti: čia nekalbu ir neagituoju dėl šiltnamių uždarymo ar jų darbo apsunkinimo. Žinau, kad jie augina vietinį maistą ir įdarbina vietinius žmones. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą: šviesos taršos problema egzistuoja, ji rimtai kenkia Anykščių kurortinėms ambicijoms, bet yra išsprendžiama. Europoje seniai naudojami technologiniai sprendimai – automatizuotos šviesą sulaikančios užuolaidos, kurios beveik neleidžia šviesai sklisti į aplinką. Jos veikia, taupo energiją ir galėtų veikti ir Anykščiuose.
Tik panašu, kad savivaldybės administracija iki šiol net nebandė apie tai kalbėtis su šiltnamių savininkais. Tam reikia iniciatyvos – ieškoti sprendimų, pasitelkti ES finansavimo galimybes ir nustatyti aiškias šviesos taršą ribojančias taisykles.
Nakties tamsa šiandien yra prabangos rodiklis. Šviesos tarša kenkia miegui, sveikatai, trikdo paukščius, vabzdžius ir naktinius gyvūnus, ardo natūralius gamtos ritmus. Kurortas, kuris nesaugo savo žvaigždėto dangaus ir naktinio kraštovaizdžio, elgiasi lyg pajūrio miestelis, leidžiantis nuotekas į jūrą ir vadinantis tai „neišvengiama gamybos kaina“.
Strateginis planas dar gali tapti proga šią klaidą ištaisyti. Jame turi atsirasti aiškus pasirinkimas – kurorto vizija turi būti užtikrinama pramoninės šviesos taršos mažinimo priemonėmis.
Šiltnamiai gali ir turi užsidengti, o Anykščiai – susigrąžinti savo naktį.
Pasiūlymus strategijai dar galima teikti iki rytojaus. Nuoroda – komentare. Nuotraukos dėmesiui pritraukti – iš viešų įrašų apie Anykščių dangų.
Simona Vaitkutė
Šaltinis: Nyksciai
