Tyrimų duomenimis, sparčiai daugėja vaikų, kurie kasdien prie ekranų praleidžia 4 ir daugiau valandų. Pedagogų teigimu, pertraukos mokyklose, kurios anksčiau buvo skirtos aktyviam laikui kieme ar sportui, šiandien taip pat dažniausiai praleidžiamos su telefonais ir planšetėmis – tai tiesiogiai prisideda prie fizinio pasyvumo augimo. Tačiau ekranai nėra vienintelė priežastis. Anot specialistų, didelę įtaką daro ir suaugusiųjų pavyzdys.
Mažėjantis vaikų aktyvumas – šiuolaikinės kasdienybės pasekmė
Mokytojai vis dažniau pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai juda gerokai mažiau nei prieš dešimtmetį. Pertraukos, kurios anksčiau buvo skirtos bėgiojimui, gaudynėms ar žaidimams su kamuoliu, šiandien neretai praleidžiamos prie telefonų ir planšečių. Šiais metais pristatyto Higienos instituto tyrimo duomenimis, moksleivių, kurie vidutiniškai keturias ir daugiau valandų per dieną praleidžia prie ekranų, dalis augo nuo 19,9 proc. 2016 m. iki 28,2 proc. 2024 m.
Pasak Demokratinės mokyklos mokytojo Hermio Dranevičiaus, fizinio aktyvumo mažėjimas daro tiesioginę įtaką vaikų sveikatai, energijos lygiui ir emocinei savijautai.
Technologijos suteikia daug galimybių, tačiau kartu „suvalgo“ laiką, kuris anksčiau savaime tekdavo judėjimui. Prie to prisideda ir šeimos įpročiai – vaikai natūraliai perima elgesio modelius, kuriuos mato namuose. Pedagogas pabrėžia, kad aktyvų požiūrį į judėjimą stipriausiai formuoja būtent tėvų pavyzdys – jei suaugusieji patys nevengia ekranų ir retai renkasi aktyvias veiklas, vaikams tampa sunkiau formuoti judėjimo įprotį.
„Dažniausiai imame pavyzdį ne iš žodžių, o iš veiksmų“, – sako jis ir priduria kad vaikams daug lengviau pamėgti aktyvų gyvenimo būdą, kai jis natūraliai tampa šeimos kasdienybės dalimi – bendri žygiai, judrieji žaidimai, mažos kasdienės užduotys ar laikas lauke.
Vis dėlto tėvų vaidmuo šioje srityje neturėtų virsti spaudimu. Pernelyg ankstyvas siekis rezultatų, ypač sporto būreliuose, kartais vaikus net atitolina nuo judėjimo. Kai svarbiau pasiekimai nei patirtys, atsiranda stresas, nusivylimas ir net baimė sportuoti. Todėl esminis tikslas turėtų būti ne medaliai, o teigiamas santykis su judėjimu ir teisingi įpročiai.
Judėjimo galia vaikų emocijoms ir pasitikėjimui
Vaikystėje fizinis aktyvumas atlieka esminį vaidmenį formuojant vaiko emocinę, socialinę ir fizinę raidą. Vaiko santykis su judėjimu kyla iš teigiamų patirčių – būtent jos lemia, ar fizinė veikla taps malonia jo kasdienybės dalimi. Demokratinės mokyklos sporto mokytojas pastebi, kad po treniruotės vaikai dažnai būna labiau atsipalaidavę, geresnės nuotaikos ir motyvuoti. Judėjimas skatina dopamino išsiskyrimą, todėl teigiamai veikia emocinę būseną, susikaupimą ir mokymosi gebėjimus. Aktyvūs vaikai lengviau atlieka užduotis ir jaučiasi labiau pasitikintys savimi.
„Fizinė veikla taip pat stiprina socialinius įgūdžius ir savivertę. Žaidimai, komandiniai iššūkiai ir bendros užduotys padeda vaikams pažinti savo galimybes, pamatyti progresą ir patirti sėkmę. Net paprasti pratimai, jei pateikiami žaismingai, tampa įtraukiantys ir malonūs – ypač, kai vaikai mato, kad jų pastangos atneša rezultatų“, – aiškina H.Dranevičius.
Vienas iš sprendimo būdų – privalomos pertraukos lauke
Mokytojas pasakoja, kad mokykloje fizinis aktyvumas turėtų būti integruojamas į kasdienę vaikų rutiną, o ne tik praktikuojamas kūno kultūros pamokose.
„Pavyzdžiui mokykloje, kurioje dirbu, yra privalomos lauko pertraukos, kurios suteikia galimybę kiekvienam mokiniui rinktis jam patinkančią aktyvią veiklą – žaidimus su kamuoliais, važinėjimą riedlente ant rampų, riedučius, mini golfą, gaudynes ar kitus pačių vaikų sugalvotus užsiėmimus“, – pasakoja pedagogas.
Sporto mokytojas pastebi, kad mokiniai patys inicijuoja naujus žaidimus, o kartais net paprašo dirbtuvėse pasigaminti papildomo inventoriaus – pavyzdžiui, dar vieną balansinę lentą.
Svarbų vaidmenį čia atlieka ir mokytojai.
„Pavyzdžiui per pertrauką paleidus muziką vaikai spontaniškai susibūrė žaisti, o netrukus prisijungė ir kitų klasių mokiniai. Tokie momentai padeda sukurti aplinką, kurioje judėjimas nėra pareiga ar užduotis, o natūrali ir džiaugsminga mokyklos gyvenimo dalis. Motyvacija labai priklauso nuo suaugusiojo – jei mokytojas rodo pavyzdį ir kuria gerą emociją, vaikai seka“, – neabejoja Demokratinės mokyklos mokytas H.Dranevičius.
Šaltinis: Nyksciai
