„Aš noriu padėti tašką. Tik kurioje vietoje jis turi atsidurti?!“ – taip prasideda pedagogų Algio Bitauto ir Giedrės Bitautienės knyga „Mokytojo išpažintis“. Tiesa, tame pačiame puslapyje yra dar trys žodžiai iš Š raidės, kurie, greičiausiai labai patiks jų mokiniams, bet gal visai nepatiks susiraukusiems kolegoms, kurių prototipai vis dar rikiuoja, rėkauja ir trepsi kojomis mokykloje.
Istoriko, edukologijos mokslų daktaro, švietimo influencerio A. Bitauto ir jo žmonos, knygų mylėtojos G. Bitautienės knyga „Mokytojo išpažintis“ – tikrais įvykiais paremta, šmaikšti ir skaudžiai juokinga istorija apie alfa kartos mokytoją idealistą Alfą ir keiksmažodžiu tapusią mokyklą, kurioje realybė pranoksta groteską. Naivus ir jautrus mokytojas, kasdien patenkantis į absurdiškas situacijas, vakarais lieja širdį supratingai žmonai Birutei.
Knygą „Mokytojo išpažintis“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriais kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Turbūt daug kas mūsų gyvenime prasideda nuo taško…
Algis: Į metų pabaigą dažno iš mūsų, mokytojų, sveikata pradeda šlubuoti. Savo aplinkoje turiu ne vieną kolegą, patekusį į ligoninę, – kankina pervargimas, panikos atakos. Kaip ir kitose profesijose, egzistuoja toks amžiaus tarpsnis, kai pradedi kurti savo gyvenimą ir karjerą, tuo pat metu atsiranda šeima ir vaikai. Štai kartą Giedrė man sako: „Arba mokykla, arba skiriamės“.
Mokykla mokytojus pasiglemžia. Nuo aštuonių ryto turi būti darbe, kitur gal ne taip svarbu, bet mokykla tikrai skambės, jei pavėluosi į pamoką. Ir į tėvystės atostogas mane sunkiai išleido, gal nežinojo, jog du mėnesiai, kai gimsta kūdikis, ir tėčiui priklauso. Privalai būti darbo vietoje, nesvarbu, gyvas, sveikas ar nesveikas. Neslėpsiu, būna svarstymų – gal jau viskas…
Mokytojo profesijos prasmė visada buvo platesnė, jis ne tik moko tam tikrų dalykų, bet ir formuoja požiūrį į gyvenimą. Kas šiai profesijai nutiko? Kodėl anksčiau mokytojai, gal ir pavargdavo, bet apie perdegimą nekalbėjo?
Giedrė: Todėl, kad atsirado daugybė ne visai pagrįstų reikalavimų. Ir visiems atrodo, kad mokytojas privalo eiti savo pašaukimo keliu, neduok, Dieve, jei paprašys, ko nors daugiau. Į Algio profesiją galiu žvelgti kaip pilietė, bet tuo pačiu – kaip jo žmona, vaikų mama. Pandemija ir karantinas daug ką pakeitė, reikėjo stipriai persiorientuoti – nėra vadovėlio, nėra medžiagos, o pamokoms pasiruošti vis tiek turi. Pamenu, jis ruošiasi, o aš su pusantrų metukų dukra išeinu iš namų, kad netrukdytume. Mokiniai, jų tėvai ir kolegos tuo laiku įprato, kad jis – visą laiką pasiekiamas. Šis noras mokytoją turėti bet kuriuo paros laiku išliko iki šiol.
Algis: Manau, šaknų reikėtų ieškoti dar anksčiau. Knygoje atsiremiame į 2018-uosius, kai suskambėjo šūkis „Mokytojas – prestižinė profesija“. Nereiktų pamiršti, kad tais pačiais metais startavo nauja mokytojo darbo apmokėjimo tvarka, vadinamasis etatinis užmokestis, pedagogams tapęs keiksmažodžiu. Anuomet mums buvo skambiai pareikšta, kad už kiekvieną darbo minutę bus sumokėta, mokytojai iš tiesų pradėjo skaičiuoti minutes, valandas. Bet kaip tu suskaičiuosi, kiek meilės įdedu ruošdamasis pamokoms?
Giedrė: Tik įsivaizduokite, sumoka už 12 minučių pasiruošimo pamokai! Algis pamokoms ruošiasi ir šeštadienį, ir sekmadienį. Ir tikrai ne po 12 minučių!
Algis: O dar kontrolinių darbų taisymai… Juk nepasakysiu – stop, daugiau nedirbsiu, už šitą nesumokėta. Vėl klaus, o kur tavo pašaukimas?!
Grįžęs po karantino bandžiau nubrėžti ribas, ypač bendraudamas su tėvais. Esu pasiekiamas darbe nuo pusės aštuntos, bet vakarai – mano. Pamokose mokai, per pertraukas budi, po pamokų dalyvauji mokymuose… Dažnai šiame chaose dingsta svarbiausia – pamoka.
Giedrė: Algis daug metų dirba ir klasės auklėtoju. Šeimoje turime susitarimą, kad namuose jis – pasakų tėtis, skaito mergaitėms knygas vakarais. Žiūrėk, sekmadienio vakaras, jau kažkas ir skambina. Vieną kartą, kitą. Reikia pakelti, gal kažkas svarbaus, bet ne, auklėtinio mama – dėl apipaišyto vadovėlio. Jos vaiko netenkina vadovėlio būklė. Kitai mamai neaišku, kodėl auklėtojas neveža savo klasės vaikų į užsienį…
Po tokių skambučių iškėliau Algiui ultimatumą, nuo klasės kenčia šeimos santykiai!
Dirbote ne vienoje mokykloje, turbūt jaunam mokytojui nėra lengva pritapti naujame kolektyve?
Algis: Esu turėjęs patirčių ir privačiose, ir valstybinėse mokyklose. Pedagoginio darbo pradžioje skrupulingai ruošdavausi pamokoms, vėliau viena mokinė rašė, kad sapnuoja mano kontrolinius. Kartą pavadavau susirgusią kolegę, atėjęs vesti pamokos, išdėliojau savo priemones. Kitą savaitę grįžtu, visos jos – ant žemės. Pasirodo, taip kolegė išreiškė savo nepasitenkinimą, kai vaikai pasakė, kad norėtų mokytis pas mane, o ne pas susirgusią mokytoją.
Vadinasi, kūrybiškumas mokykloje nėra pageidaujamas?
Algis: Nelabai. Kaip sakė viena kolegė, turi eiti pats ir kovoti dėl to, ko tau reikia, niekas neateis ir nepasiūlys. Neseniai mokymuose didžioji dauguma auditorijos kalbėjo apie tai, kad pirmaisiais darbo metais jie pagalbos negaudavo, atvirkščiai, mokyklos senbuviai į naujokus žiūrėdavo kaip į konkurentus: ai, čia tie su savo naujomis idėjomis…
Giedrė: Socialiniuose tinkluose Mokytoja Veronika, kurios istorija taip pat atsidūrė mūsų knygoje, pasakojo, kad kolegėms labai nepatikdavo, kai ji dalindavosi nuotraukomis socialiniuose tinkluose arba darydavo vaikams šou.
Algis: Mokykloje daug matavimosi ir negebėjimo suvokti, kad visi esame skirtingi. Jeigu man viena nepavyksta, tai gal kita sekasi geriau. Mokytojų bendruomenėje jaučiamas stiprus susvetimėjimas. Kolegė, mokykloje dirbanti nuo 1987 metų, pasakojo, kad anksčiau kolegos buvo labai bendruomeniški, dabar to žmogiškojo ryšio trūksta.
Neabejoju, kai su vaikas nuveiki kiek daugiau nei numatyta programoje, jiems tai daro įspūdį…
Algis: Turi būti charizmatiškas, degti. Būna, jie sako: oho, kiek čia skaidrių, tai jūs pats tiek jų padarėt? Svarbu surasti santykį. Suprantu, kad iš 31 atėjusio į pamoką gal tik vienam ar dviem istorija įdomi, kiti ateina, nes pamoka privaloma. Yra bajeriai, kuriuos esu įvaldęs, pavyzdžiui, jeigu jau dėvėti kedus, tai tik „Jordan Air“. Šiais metas pradėjau lankyti boksą pas MMA pasaulio čempioną, iškart – autoritetas, vaikai ateina per pertraukas, kalbasi apie treniruotes, kovas.
Savo knygoje kalbate ir apie tai, kas turbūt nepatiks švietimo bendruomenei…
Giedrė: Ir aš dėl to išgyvenau, mums buvo svarbu, kaip reaguos kolegos Algio mokykloje. Taip jau būna, žmonės skaito ir ieško, mėgina susekti, kas yra kas. Algis ne kartą aiškino, kad knyga kalba kur kas plačiau, ne tik apie jo mokyklą.
Algis: Sudėjome knygą iš mano patirčių. Ne visas aprašiau, kai kurių mokyklų vadovai pernelyg žinomi. Personažus sulipdžiau iš daugelio asmenybių, bet knygoje esama keletos charakterinių personažų, mokyklos bendruomenės nariai juos atpažino. Tačiau tai nėra nukreipta į žmogų, labiau į situacijas. Pradėjęs imti interviu iš kolegų, dirbančių įvairiose šalies mokyklose, pamačiau, kad panašūs dalykai vyksta visur.
Giedrė: Ko gero, pati atviriausia istorija, kurios Algis net nenorėjo įtraukti, yra mūsų dukters gimimas. Mano nėštumas buvo tobulas, buvau perskaičiusi daugybę knygų, peržiūrėjusi filmų, gimdyti išvykau pakilios nuotaikos. Gimdykloje buvau sudorota komentarų, grįžau išvargusi, nusiminusi, ir tą mėnesį, kai Algio man labiausiai reikėjo, jis turėjo būti darbe – nauja mokykla, būtina įsivažiuoti. Vaikas klykia, man stogas važiuoja, Algis į darbą eina nepailsėjęs, mokykloje – chaosas.
Algis: Mano kolegos irgi neišleido tėvystės atostogų, jis jaudinosi, kaip atrodys prieš mokyklos bendruomenę… O kaip žmona namuose?
Mūsų, mokytojų, darbas yra kitoks, apie tai – ir visos istorijos.
Kaip vyko judviejų darbas?
Giedrė: Algis maldavo liežuviu, o aš užrašinėdavau. Rašyti pradėjau per motinystės atostogas, dukrytę užmigdžiusi turėdavau keletą minučių rašymui.
Algis: Grįžęs iš mokyklos Giedrei kasdien pasakodavau savo istorijas. Didelis proveržis įvyko, kai mano kolega mokykloje patyrė infarktą. Tai buvo antras kartas, jis nenorėjo kviestis greitosios pagalbos, atėjo pas vaikus, pasakė, kad jam reikia į ligoninę, paprašė perduoti pavaduotojai. Toji, kai žinia ją pasiekė, puolė mokytojui skambinti, rašyti žinutes.
Kaip manote, ko turėtų išmokti mokykloje ateities žmogus?
Algis: Pirmiausia, pasitikėti mokytoju. Iš vienos pamokos negalima daryti išvadų, kaip mokytojas dirba. O gal jis jaudinasi stebimas, kai ateina tikrintojai. Net vaikai juokiasi: kai auditas sėdi klasėje, mokytojas pasikeičia.
Daug bendrauju su švietimo politikos formuotojais, taip norisi jiems pasakyti, ko nedaryti, kad reformuojant švietimo sistemą ir vėl nepridarytume klaidų. Keista, kad jie nenori klausyti, ką kalba mokytojai – tie, kurie iš tiesų dirba mokykloje.
Knygos „Mokytojo išpažintis „ ištrauka
– Alfiuk, ir vėl parsinešei pilną indelį?! – papriekaištavo Birutė. – Tai negi laikysies protarpinio?! Galėjai bent valgykloje pavalgyti. – Žmona pasitiko mane rankas įsirėmusi į strėnas, ant melsvos suknelės užsirišusi riebalais nutaškytą prijuostę. Žavinga ir kartu tokia mamiška. Kažkuo priminė mano mamą – nuolat su priekaištu, bet ir nuolatiniu rūpesčiu pasitikdavusi, kai pavargęs grįždavau po pamokų.
– Mamukai, nesuspėjau šiandien, buvo daug veiklos, – pavargusiu ir atlaidžiu žvilgsniu pažiūrėjau į Birutę. Šios pečiai nuo įtampos kiek atlėgo, ji nusišypsojo.
– Klausyk, tau gi reikia laikytis režimo. Be to, granulių tavo vaistų dėžutėje ko tais per daug. Būk geras, rūpinkis savimi dėl mūsų, aš gi nesuspėju ir savęs, ir mažytės, ir dar tavęs sužiūrėti, – švelniai timpteli man už skruosto. – Tu mane nervuoji!
– Būk gera, nepyk. Būna dienų lyg tyčia. Šiandien pagaliau direktorius mokykloj pasirodė ir pažėrė naujienų. Bet labai noriu valgyti, – mintys nušoko kitur. Skrandis suburbuliavo priminęs apie save, nes nosį pakuteno naminio maisto kvapas.
– Koks iš jo direktorius! – ranka numojo žmona ir nuo maisto drėgną ranką pasivalė į prijuostę. – Tikra primadona iš šokoladukų reklamos.
– Užtat mes jam rūpime, – sarkastiškai pamerkiu akį. – Duok šen greičiau tos kopūstienės – visas koridorius jau iš tolo pakvipęs. – Tuoj, tuoj. Pašildysiu, dar grietinytės įdėsiu. Pirma papasakok, kokios dar naujienos?! Ryt jau pats šildysies, nes dirbsiu iki vakaro.
Direktorius Vanagas iškilmingai atidarė mokytojų poilsio kambarį, kuriame galima išgerti arbatos ar pasišildyti maistą, bet ten, mano supratimu, lankosi tik elitas. Kambarėlis jaukus, puikiai įrengtas, su atskiru tualetu, tačiau yra rūsyje. Nuolat rakinamas, o raktas Graužinienės kabinete. Kad galėčiau nueiti į kambarėlį, turiu nusileisti iš viršutinio aukšto žemyn į pirmą, pereiti visą kairį mokyklos korpuso sparną, maloniai pabendrauti su Raudona Papkute, grįžti atgal iki laiptinės ir leistis žemyn į rūsį. Pavalgius – vėl pas Graužinienę ir tiesiai į savo kabinetą, esantį trečiame aukšte. Per ilgąją pertrauką, trunkančią net 25 minutes, lengvai suspėčiau pavalgyti, tik bėda ta, kad kai kuriomis dienomis per pertraukas turiu budėti koridoriuje arba lauke, kad žaisdami mokiniai ko neprisidarytų. Kaip tik šiandien man atkeliavo elektroninis laiškas iš ponios Daunoravičės:
Noriu informuoti, kad prieš jus imsimės veiksmų. Mano dukra teigia, kad neužtikrinote vaikų saugumo, kai jie žaidė lauke. Ko pasekoje sudužo dukros mobilusis telefonas. Administracija ir Savivaldybė informuota. Žala padaryta didelė, tikimės, kad būsite sąmoningas ir kompensuosite vaiko patirtą žalą.
Situacija tokia, kad mergaitė gyrėsi savo naujausios kartos telefonu – tokiu, kuriam supločiau visą mėnesio atlyginimą. Brangus ir išmanus daiktas, kurį gavo gimimo dienos proga, visą dieną buvo jos rankoje. Mokinė labai džiaugėsi ir visiškai ignoravo bet kokį prašymą jungtis į dienos veiklą.
– Rasyte, pasidėk savo telefoną. Dabar pamoka, reikia atlikti užduotį. – Deja, Rasa mintimis buvo kažkur kitur.
– Būk gera, pasidėk savo telefoną į kuprinę ir dalyvauk pamokoje. Ei, ar girdi? Juk nereiks užduočių parsinešti namo! – vis bandžiau atkreipti mokinės dėmesį. Veltui.
Mergaitė pakelia akis, susiraukusi į mane pasižiūri it į šlykštų žemės kirminą ir su panieka burbteli:
– Eik nachuj, pats pasidėk tą savo trantą į kuprinę, – rodo pirštu į senutėlį, bet puikiai veikiantį telefoną, gulėjusį ant stalo. Iš galo pasigirsta pritariantis Uuuu! ir plojimai. Nuaidi skambutis ir tą pačią akimirką vaikai išlekia pro duris. Likau šokiruotas, bet kaip nors sureaguoti nebuvo kada. Pasižiūriu į grafiką – ilgosios pertraukos metu turiu budėti lauke. Skubindamasis pravėriau kelis klasės langus, apsivilkau vėjastriukę ir kaip įmanydamas greičiau nulėkiau į mokyklos kiemą, kur vyko daugybė veiksmo.
Nors darganota ir kartais pakrapnoja, vaikai buvo puikiai nusiteikę. Vieni su spalvotomis kreidelėmis paišė ant grindų, kiti šokinėjo per virvutę. Rasytės klasė žaidė kvadratą. Tiesa, ji pati judraus žaidimo žaisti nenorėjo – su mergaičių pulkeliu atsitūpė visai netoli žaidimų aikštelės ir demonstravo, ką jos išmanusis gali. Keisdamos nuotraukų filtrus, kikeno, tai pavirsdamos į kačiukus, tai į senutes, tai į animacinio filmuko herojes. Paraginau mergaites įsitaisyti kur nors toliau, atsisėsti ant suoliuko, kad žaidžiantys vaikai neužkliudytų. Ir ką jūs galvojat?! Jokūbas gaudė kamuolį. Šio ilgšio, mokyklos krepšinio žvaigždės, kojos užkliuvo už atšokusios lauko plytelės briaunos. Vaikinukas virto atatupstas ir griuvo visu svoriu ant mergaičių. Per tas kelias akimirkas pastebėjau siaubo ištiktą Rasytės veidą – telefonas gulėjo ant žemės, prispaustas plačia keduota krepšininko koja. Inkšdama ji susirinko vargšą aparatėlį, susidėjo į naują telefono dėžutę ir kūkčiodama pasišalino iš įvykio vietos. Tuo tarpu Jokūbas susijaudinęs ėmė glostyti pakaušį ir suregzti bent kokį padoresnį atsiprašymą:
– Damn, aš žiauriai atsiprašau. Bliam, Rasiau, ar girdi?!
Pyktis ir panieka, lydintys nelengvą paauglių kasdienybę, dažnai maišosi su baime. Šie jauni žmonės jau viena koja žengia į suaugusiųjų pasaulį, tačiau nepasveria savo veiksmų ir jų sukeliamų pasekmių. Suaugėlis, nuskriaudęs kitą, gali sulaukti atsakomybės. Tačiau už vaiko poelgius atsakingi tėvai ar globėjai. Tad, pasielgęs nederamai, vaikas, visų pirma, atsako prieš juos. Ką reiškia mano žodis prieš vaiko – juk nesinori tikėti, jog tavo kūdikis gali šlykščiai kalbėti, fiziškai kenkti kitam ar gadinti materialųjį turtą. Tačiau pamatinės vertybės įdiegiamos šeimoje, o mokykla nėra nepilnamečių kolonija – klasės nefilmuojamos, prižiūrėtojų, išskyrus pedagogus, nėra. O jei ir patikima pedagogu, tada prasideda puolimas.
– Mokytojau, jūs esate suaugęs, jei vaikas pasiuntė ant trijų raidžių, tai tik todėl, kad išprovokavote jį. Nereikia vaikų erzinti. Apskritai, kodėl aš čia su jumis dabar turiu apie tai kalbėti?! Tokius klausimus pats privalote išspręsti mokykloje. Aš neturiu kada žaisti!
– Mažyli, man labai gaila. Sunki šiandien diena buvo. O tai ką darysim dėl to telefono? – susirūpinusi paklausia žmona ir sugrąžina iš prisiminimų.
Pasitrinu kaktą, kurioje skaudžiai susiraitė nerimo raukšlė, – kol kas nieko. Rytoj kalbėsimės su tėvais pavaduotojos kabinete. Tikiuosi, kad išspręsime taikiai. Na, juk bandžiau mergaites iš ten iškrapštyti. Tiek jos turėjo kitur tupėti, tiek tas berniokas galėjo žiūrėt savęs.
Sugedo mašina, tad į vaikų darželį ir į darbus keliavome pėsčiomis. Troleibuse atpažinau kažkur matytą veidą. Liūdnoko žvilgsnio moteris akimis sekė ant stiklo bėgančius rasos lašelius.
– Man atrodo, kad ji dirbo konservatorijoj tuo metu, kai susirgo bičiulis, paprašęs manęs jo pavaduoti. Labai jau matytas veidas, – tarsteliu dukrą prie savęs viena ranka priglaudusiai, o kita ranka į turėklą įsikibusiai Birutei.
– Baik, baik, vėl tu su tuo savo negatyvu. Ne visi vaikšto atsiviepę kaip tu, – nepritaria žmona.
Esu įsitikinęs, kad kolegą pažinsi iš jo veido išraiškos, ypač kai jis keliauja namo po pamokų – trupučiuką anksčiau nei vidutinis dirbantysis. Akys dažnu atveju būna stiklinės, o žmogaus eisena ir visa kūno kalba primena autopiloto valdomo humanoido. Jei esi itin pastabus, gali aiškiai suvokti, kad žmogaus geriau nekalbinti, jis visu kūnu ir siela yra kitur. Jei diena būna ypač sunki ir intensyvi, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis nepažįstamas individas yra piktos prigimties, nemalonus tipas. Jei žmogus su kuprine, nesuprasi, kas jis toks. Tačiau jei prie mažos tašelės daiktams pamatai dokumentų dėklą su rankenėle, gali būti tikras, kad ten bus anketų, rašinių, kontrolinių darbų, papildomos mokomosios medžiagos, kurią pedagogas tįsia namo.
Tai, kad pats gyvenu tolokai nuo darbovietės, man ir prakeiksmas, ir išsigelbėjimas. Blogai, jog rytais turiu ankstybėse kėblinti į darbą, kad nevėluočiau ir neužsitarnaučiau administracijos rūstybės ar vienos kitos replikos iš kolegų. Gerai, kad grįždamas namo ir prieš įsiliedamas į šeimos gyvenimą galiu pravėdinti galvą. Artėjant prie gerai pažįstamo kvartalo, mano kūną atleidžia įtampa, išsijungia autopilotas, galvoje nebeūžia nuo triukšmo. Dar viena valanda tyloje – ir aš vėl pasijuntu gyva būtybė. Tačiau dirbantys su vaikais turi ir kelis įpročius, su kuriais sutuoktinis turi susitaikyti arba juos net skatinti.
Šaltinis: Nyksciai
