Yra projektų, kurie palieka ataskaitas, skaičius ir nuotraukas. Ir yra tokių, kurie palieka prisiminimus, drąsą kurti ir jausmą, kad esi matomas. Būtent toks buvo projektas „Kūrybos upė“, neseniai pasiekęs savo finišą, bet, regis, dar ilgai tekėsiantis žmonių širdyse.
Per kelis mėnesius „Kūrybos upė“ tapo gyva, pulsuojančia kelione per Anykščių kraštą. Ji aplankė Budrius, Rubikius, Svirnus, Staškūniškį, Ažuožerius, Debeikius, Leliūnus, Andrioniškį, Kavarską ir Kurklius, atnešdama ne tik kūrybines veiklas, bet ir tai, ko dažnai labiausiai trūksta – bendrystę. Tai nebuvo tiesiog edukacijų ciklas. Tai buvo susitikimai, kuriuose prie vieno stalo sėdo vaikai, jaunimas, šeimos ir daugiau nei 80 metų sulaukę senjorai.
Žmonės, kurie galbūt seniai nebebuvo paėmę į rankas molio, adatos ar spaudo antspaudo, čia vėl atrado savo rankų stiprybę ir kūrybos džiaugsmą. „Aš galvojau, kad mano rankos jau nebekurs nieko naujo, bet šiandien jos atgijo“, – tyliai, su šypsena pasakė viena edukacijos dalyvė. Šie žodžiai tapo savotišku viso projekto simboliu. Kiekvienoje bendruomenėje „Kūrybos upė“ buvo sutikta savaip – su smalsumu, su nedrąsa, su juoku ar tyla. Tačiau visur nutikdavo tas pats stebuklas: po kelių minučių pokalbiai pradėdavo tekėti, rankos judėti, o akys – šviesti. Gimė keramikos darbai, lino raižiniai, tekstilės kūriniai, knygrišybos darbai, papuošalai, atvirukai. Tačiau svarbiausia – gimė jausmas, kad kūryba priklauso kiekvienam.
Projektą įgyvendino Anykščių krašto menininkės Kristina Motuzienė, Ramunė Pranckevičiūtė, Vaida Prusakova, Rasa Strumilienė ir Jovita Ušackė. Skirtingos technikos, skirtingi charakteriai, bet vienas bendras tikslas – atvykti ten, kur kultūra ne visada ateina pati, ir būti kartu su žmonėmis. Ne mokyti iš aukšto, o kurti drauge. Visą šią kelionę lydėjo ir jungė projekto vadovė Dovilė Pravilionienė, kurios rūpestis, jautrumas ir tikėjimas idėja leido „Kūrybos upei“ tekėti sklandžiai – nuo pirmųjų susitikimų iki paskutinės edukacijos. „Kūrybos upė“ parodė, kad kultūra gyva ne tik salėse ar miestuose. Ji gyva bendruomenių namuose, bibliotekose, moterų klubuose, ten, kur žmonės susirenka ne dėl renginio, o dėl buvimo kartu.
Šis projektas tapo priminimu, kad kūryba gali būti paprasta, prieinama ir labai reikalinga – ypač ten, kur kasdienybė kartais būna tyli. Projektas baigėsi, bet jo atgarsiai dar ilgai bus girdimi – puodelyje iš molio, rankų darbo užrašų knygelėje, atviruke ar tiesiog drąsesniame „aš galiu“. Ir galbūt svarbiausia, ką paliko „Kūrybos upė“, – tai jausmas, kad net ir mažiausiose vietovėse kūryba gali tekėti plačiai, giliai ir sujungti žmones taip, kaip moka tik tikros upė.
Šaltinis: Nyksciai
