Kūčių vakaro svečias 1975 m. Kūčių vakarą Robas Parsonsas su žmona Diana klausėsi radijo ir ruošėsi Kalėdoms, kai išgirdo beldimą į savo namų Kardifo mieste duris, rašo metro.co.uk.
Pora akimirką varstė nekreipti į tai dėmesio – jie jau buvo atidarę jas kalėdinių giesmių atlikėjams, tačiau Robas, kuriam tada buvo 27-eri, nuėjo ir atidarė duris. Už jų stovėjo vyras susivėlęs vyras purvinais drabužiais ir kelių dienų neskusta barzda. „Tu nežinai, kas aš esu?
Aš esu Ronis Lockwoodas“, – pasakė vyras, ištiesdamas Robui šaldytą vištą. Netrukus Robas prisiminė, kur jį matė. „Kažkada, kai dar lankiau sekmadieninę mokyklą, mokytoja ponia Viljams pristatė mums naują berniuką Ronį. Ji pasakė, kad jis gyvenime turi tam tikrų iššūkių“, – prisimena Robas.
Tačiau neilgai trukus 11-metis Ronis dingo. Vėliau paaiškėjo, kad vietos valdžia jį paėmė iš tėvų namų ir apgyvendino už 200 mylių esančiuose globos namuose, visuomenėje žinomais kaip „nenormalių berniukų mokykla“.
Mėnesiai virto dešimtmečiais Išvydęs kadaise matytą Ronį, atsitokėjęs Robas paklausė, kam ta šaldyta vištiena. Šis atsakė, kad jam kažkas ją padovanojo Kalėdų proga, bet jis nemokąs gaminti.
Taigi Robas pakvietė Ronį užeiti į vidų, o Diana iškepė vištą. Kol žmona ruošė maistą, Robas virė kavą, jie visi trys sėdėjo prie virtuvės stalo tyloje, kurią retkarčiais nutraukdavo poros užduodami klausimai. Kai jie pasiteiravo, kur miegąs, Ronis atsakė trumpai: „Tai šen, tai ten“. Kai Ronis nuėjo žiūrėti televizoriaus, Robas ir Diana tyliai tarėsi, ką daryti.
Jie nutarė leisti jam pasilikti iki antros Kalėdų dienos, tačiau paprašė, kad Ronis, nuo kurio sklido nemalonus kvapas, nusipraustų po dušu ir leistų Dianai išskalbti jo drabužius. Pora paskubomis nupirko jam dovaną ir Kūčių vakarą nusivedė į vidurnakčio mišias. Kaip patys mena, tai buvo keista šventė tiek visiems, tiek į svečius užsukusiems Robo tėvams.
Tačiau atėjus Kalėdoms, jauna pora suprato, kad negali išvaryti Ronio iš namų, ir nusprendė kreiptis patarimo į valdžios institucijas. Iš jų gavo išaiškinimą, kad Roniui pirmiausia reikia turėti gyvenamos vietos adresą, o tada – jau galima skirti pašalpą ar bandyti ieškoti darbo.
Taigi laisvame kambaryje Robas ir Diana Roniui leido pagyventi dar porą mėnesių. Tie mėnesiai virto metais, o šie – dešimtmečiais. Pažadėjo amžiną draugystę „Ronis buvo ir labiausiai varginantis, ir žaviausias svečias, – prisimena Robas. – Diana sakydavo: „Nežinau, esu jo draugė, sesuo, socialinė darbuotoja ar motina“. Ir nors jam trūko bendravimo įgūdžių, Ronis tai kompensavo buityje, stengdamasis skrupulingai plauti indus, iškrauti indaplovę.
Praėjus keleriems metams Diana pagimdė dukrą Katie, o paskui – sūnų Loydą, ir namuose tapo ankšta. Šeima nutarė, kad metas paprašyti svečio išsikraustyti. Vėliau knygą apie gyvenimą su Roniu parašęs Robas atsimena, kad pasibeldė į Ronio duris, o šis atsisukęs ištarė frazę, kurią buvo išmokęs dar gyvendamas globos namuose: „Ar aš padariau ką nors blogo?“
Robas suakmenėjo, o Diana tiesiog apsipylė ašaromis ir pasakė vyrui, kad jie negali su juo taip pasielgti. Dar po kelių dienų Ronis paklausė, ar jie yra draugai. Gavęs teigiamą atsakymą dar perklausė: „Ir mes būsime kartu amžinai, ar ne?“ Tai buvo paskutinis lašas, lėmęs, kad Ronis taip ir liko gyventi su Robo ir Dianos šeima.
Tėvai vaiko atsisakė Laikui bėgant Ronis atsivėrė ir papasakojo, kaip buvo paimtas iš tėvų namų. Jis turėjo sunkumų mokykloje – kaip įtaria Robas, Ronis turėjo autizmo spektro sutrikimą – tad tėvai nutarė atsisakyti vaiko.
Tėvai jam tiesiog pasakė, kad jis išvyks trumpų atostogų, o kai socialiniai darbuotojai jį nuvežė į globos namus, berniukas iš baimės apsišlapino. Per žiaurią įšventinimo ceremoniją globos namų senbuviai privertė jį eiti dešimties metrų aukščio stikline siena. Berniukas nukrito ir stipriai susitrenkė kelius – skausmas jį persekiojo visą gyvenimą. Ronis Robo ir Dianos šeimoje pragyveno 45 metus.
Šeima pripažįsta, lengva nebuvo. Nors Ronis stengėsi laikytis rutinos, jam tekdavo nuolat priminti apie asmens higieną. Turimus pinigus jis dažnai pralošdavo lošimo automatuose. Tačiau jis stengėsi būti naudingas šeimai, tačiau kai rytais tvarkydavosi virtuvėje, keldavo tokį triukšmą, kad pažadindavo visus.
Padėjo šeimai ir tada, kai po atliktos tulžies operacijos, po patirto persileidimo sunegalavo Diana. „Mes buvome ką tik persikraustę į kitą namą, o mano žmona, kuri buvo neseniai pagimdžiusi sūnų, nebegalėjo pakilti iš lovos.
Tuo metu būtent Ronis atėjo į pagalbą. Jis paruošdavo kūdikiui pieno buteliuką, pabūdavo su Katie ar pagamindavo lengvų užkandžių“, – rašė knygoje Robas. Jis pastebėjo, kad atėjęs į namus Ronis iš pradžių buvo lyg kaimynas, paskui tapo draugu ir galiausiai – broliu, kurio niekada Robas neturėjo.
Atsisveikinti nebuvo lemta Taip buvo iki 2020 m., kai Ronis netikėtai pargriuvo savo kambaryje ir nebegalėjo pajudėti. „Kai jis buvo įkeltas į greitosios pagalbos automobilį, šūktelėjau jam, kad jį myliu, jis man atsakė tuo pačiu“, – paskutinę akimirką, kai kalbėjo su Roniu, atsiminė Robas.
Dėl pandemijos ribojimų Ronio nebuvo leista aplankyti. Per du ligoninėje praleistus mėnesius Robui ir Dianai pavyko jį pamatyti vos vieną kartą – per langą, kai slaugė stūmė vežimėlį, kuriame sėdėjo Ronis. Tai buvo širdį veriantis reginys. Deja, ligoninėje Ronį ištiko dar vienas insultas, ir jis, sulaukęs 75 metų, mirė.
„Vaikystėje jis buvo apleistas, vienišas ir man tiesiog plyšta širdis galvojant, kad jis taip jautėsi ir mirties akimirką. Esu tikras – jis nesuprato, kodėl mes jo neatėjome aplankyti“, – ilgai paguodos nerado Robas.
