Įsikūręs iš devynių balsų ir vienos didelės svajonės, Kaišiadorių kultūros centro moterų choras „Nona“ šiandien mini savo dešimtmetį. Iš nedidelio mišraus ansamblio, ieškojusio savo skambesio ir drąsos scenoje, „Nona“ išaugo į brandų, ambicingą kolektyvą, kurio istorijoje – vietos bendruomenę telkiantys koncertai, kelionės po Europą ir specialūs projektai su žymiais Lietuvos chorų dirigentais. Dešimt metų, tai ne tik repeticijų valandos ar nuvažiuoti kilometrai. Tai ir žmonės, kurie atėjo ir pasiliko, miestui dovanojamos šventės, klausytojų ašaros ir šypsenos, kūriniai, tapę savotišku choro „parašu“. Apie choro pradžią, lūžio momentus, keliones ir tikslus ateičiai kalbamės su „Nonos“ įkūrėja ir vadove Jurgita.
Kaip susibūrė „Nona“ – kas buvo pirmasis impulsas ir kokį tikslą tuomet sau kėlėte?
Tik baigusi mokslus pradėjau dirbti tuometinėje Kaišiadorių I-oje vidurinėje mokykloje ir visada svajojau turėti chorą. „Nona“ gimė 2016 metais Kaišiadorių kultūros centre. Tuo metu buvome devyniese, mišrus ansamblis, ieškantis savo kelio ir skambesio. Pavadinimą „Nona“ pasirinkome neatsitiktinai, tai reiškia intervalą devyni, kuris simboliškai atspindėjo mūsų sudėtį ir artumą: devynios balsų spalvos, suskambančios vienu jausmu. Pradžioje norėjome tiesiog dainuoti iš širdies, dovanoti grožį sau ir klausytojams, o pagrindinis tikslas buvo paprastas – kurti erdvę, kurioje gera būti kartu.
Koks buvo pirmasis viešas pasirodymas ir ką jis parodytų apie chorą, jei jį peržiūrėtumėte šiandien?
Mūsų pirmasis pasirodymas buvo labai nuoširdus ir jaudinantis, tarsi pirmas žingsnis į sceną, kai dar nežinai, kas tavęs laukia, bet širdyje labai nori dainuoti. Jei dabar pasižiūrėčiau tą koncertą, turbūt visos šypsotumėmės. Ten tiek paprastumo, drąsos ir noro būti tikromis. Tada dar neturėjome didelės patirties, bet turėjome didžiulį entuziazmą, kuris iki šiol mus veda į priekį.
Kodėl „Nona“? Ar pavadinimas kada nors „formavo“ repertuarą ar įvaizdį?
Pavadinimas „Nona“, tarsi mūsų šaknys. Iš pradžių jis tiesiog simbolizavo devynis balsus, bet vėliau tapo savotišku energijos ženklu. Jame yra kažkas moteriško, subtilaus, muzikalaus. Galbūt todėl mus visada traukė kūriniai, kuriuose daug jausmo, moteriškos išminties ir švelnumo. Pavadinimas formavo mus ne tiek per repertuarą, kiek per vidinę laikyseną – ramiai, bet tvirtai.
Kurie metai buvo didžiausias posūkis kokybės ar drąsos prasme. Kas jį lėmė?
Didžiausias lūžis įvyko 2024 metais, kai Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, VU chorų meno vadovė Rasa Gelgotienė pasiūlė kartu su kitais moterų chorais atlikti Vytauto Miškinio kantatą „Keturi žvilgsniai į Saliamoną“ tarptautinio chorų festivalio atidaryme. Tai buvo momentas, kai supratome, kad galime daug daugiau, tiek muzikine, tiek vidine prasme. Repeticijų procesas mus labai sustiprino ir suvienijo, o sceninė patirtis atvėrė naują mūsų choro kokybės lygį.
Koks kūrinys tapo Jūsų „parašu“ per dešimtmetį ir kaip jis atėjo į programą?
Turime kelis kūrinius, kurie tapo mūsų vizitine kortele, tačiau vienas jų – Gedimino Kalino aranžuota liaudies daina „Gervelė“. Ji kiekvieną kartą skamba vis kitaip. Ši daina į mūsų repertuarą atėjo labai natūraliai, iš noro puoselėti lietuvišką dvasią. Kai ją atliekame, visada jaučiame ypatingą ryšį su publika, regis kartu kvėpuojame tuo pačiu ritmu.
Ar yra choro narė ar partneris, be kurių „Nona“ istorija atrodytų visai kitaip?
Be abejo. Kiekviena choristė – atskiras pasaulis, be kurio „Nona“ nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Tačiau yra keli žmonės, kurie visus šiuos metus buvo šalia nuo pat pradžių. Jų atsidavimas, tikėjimas ir meilė muzikai padėjo chorui išaugti. Taip pat turime draugų ir partnerių, kurie kvietė, palaikė, skatino nesustoti net tada, kai buvo sunku. Jų tikėjimas mumis leido drąsiau žengti į naujus projektus ir scenas.
Kuo choro kelias susijęs su Kaišiadorių kultūriniu gyvenimu – kokie bendri momentai įstrigo labiausiai?
Kaišiadorys man – namai. Čia viskas prasidėjo, čia gimiau ir užaugau. Natūralu, kad ir „Nona“ istorija glaudžiai susijusi su miesto kultūriniu gyvenimu. Bendri projektai, festivaliai „Lietuva, kai aš tave tariu“, „Skambėkit, Kaišiadorys“ – tai ne tik koncertai, bet ir bendrystės šventės. Kai matai, kaip miestas džiaugiasi muzika, supranti, kad esame to kultūrinio audinio dalis. Tai labai brangu.
9 koncertų kelias iki birželio 18 d. – kaip sudėliojote maršrutą? Ar jame yra sąmoninga dramaturginė „kelionė per istoriją“?
Mūsų koncertų kelias visada turi prasmę – net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiesiog dainuojame. Kiekvienas pasirodymas yra tarsi pasakojimo dalis. Norėjome, kad mus išgirstų ne tik Kaišiadorių miesto žiūrovai, bet ir rajono gyventojai. Kad pamatytų, kaip „Nona“ keitėsi ir augo, kaip iš ansamblio tapome brandžiu moterų choru. Tad taip, ši kelionė yra mūsų istorijos muzikinis žemėlapis.
Kuris festivalis ar konkursas labiausiai praplėtė akiratį ir kokią vieną idėją parsivežėte į repeticijų salę?
Kiekvienas festivalis paliko pėdsaką – Zakopanė, Malta, Krokuva, Paralia, Praha, Amerikos lietuvių dainų šventė… Pamatėme, kaip skirtingai chorinė muzika gali būti išgyvenama, kiek įvairių spalvų turi ta pati dainavimo tradicija. Iš visų kelionių parsivežėme vieną aiškią mintį – dainuoti reikia ne tik tobulai, bet iš širdies. Tą tikrumą stengiamės saugoti iki šiol.
Koks Jūsų, Jurgita, sprendimas per 10 metų labiausiai pakeitė kolektyvo skambesį?
Manyčiau drąsa keistis. Nebijoti atsisakyti senų įpročių, išbandyti naują repertuarą, kviestis kitus vadovus, dirbti su dirigentais iš šalies. Kai paleidi kontrolę ir leidi sau įsileisti kūrybą, skambesys nušvinta kitaip. Tada muzika tampa tikra, gyva ir labai savita.
Koks nedidelis repeticijų įprotis iš tiesų davė didžiausią ilgalaikį efektą?
Mūsų maža kasdienybė – juokas. Prieš repeticijas dažnai pasidalijame dienos nuotaikomis, pasijuokiame, „išsikrauname“. Tai padeda atpalaiduoti ir balsą, ir sielą. Jei kalbėtume techniškai – labai daug duoda artikuliacijos pratimai su kūno judesiu. Kai juda kūnas, balsas tampa gyvas, laisvesnis ir drąsesnis.
Kuris kūrinys Jūsų chorui dažniausiai sukelia šypseną?
Turime tokį! Tai Giedriaus Svilainio kūrinys „Ko gervynas“. Dažniausiai šypseną kelia lengvos nuotaikos liaudies dainų aranžuotės. Jose tiek žaismės, kad kartais net sunku išlaikyti rimtą veidą. Ir visada šypsomės, kai jaučiame, kad publika šypsosi kartu su mumis.
Įsimintiniausia klausytojo reakcija ar replika per 10 metų?
Viena moteris po koncerto pasakė: „Jūs dainuojate taip, lyg ne tik garsais, bet ir širdimis kalbėtumėt su žiūrovu.“ Tą sakinį prisimenu iki šiol. Man atrodo, tai buvo vienas gražiausių įvertinimų, kai jauti, kad muzika žmogų palietė asmeniškai.
Jei „Nona“ būtų desertas, koks jis būtų ir kodėl?
Manau, mes būtume „Napoleonas“: sluoksniuotas, trapus, saldus ir visada šiek tiek nostalgiškas. Iš pirmo žvilgsnio – klasika, bet su savitu skoniu. Kartais švelnios, kartais ryškesnės, bet visada su širdimi. Tokia, men regis, ir yra „Nona“.
Vienas drąsus tikslas iki kito jubiliejaus ir vienas dalykas, kurio pažadate nepakeisti.
Drąsus tikslas – skambėti dar plačiau pasaulyje. Kelionė ir dalyvavimas festivalyje Dubajuje bus mūsų naujas žingsnis, bet tikiu, kad dar laukia daug nuotykių. O ko tikrai nepakeisime, tai mūsų bendrystės. Nes būtent ji ir yra „Nona“.
Taigi, per dešimtmetį, „Nona“, iš nedidelio, devynis balsus jungiančio ansamblio išaugo į moterų chorą, kurio istorijoje telpa ir drąsūs muzikiniai iššūkiai, ir švelnūs kasdienės bendrystės momentai. Tai kolektyvas, kuriame svarbus ne tik tikslus intonavimas ar sudėtingi kūriniai, bet ir žvilgsnis vienai į kitą, pasidalintas juokas prieš repeticiją, apkabinimas po koncerto. Šiandien, minėdamos 10-ąjį gimtadienį, „Nonos“ choristės ir jų vadovė Jurgita atsigręžia į nueitą kelią su dėkingumu miestui, klausytojams, šeimoms, bendraminčiams. Tačiau žvilgsnis krypsta ir į priekį: laukia naujos kelionės, festivaliai, susitikimai su publika vis kitose erdvėse. Viena tikra – kur skamba „Nona“, ten skamba ir Kaišiadorių vardas, o kartu su juo gyva, šilta, iš širdies gimstanti chorinė muzika.
Parengė Lukrecija Stonkutė
