7 pagrindiniai komercinio arbitražo principai
Komercinis arbitražas – alternatyvus ginčų sprendimo būdas, leidžiantis verslo subjektams išvengti ilgo ir viešo teismo proceso. Tai nepriklausomas, lankstus ir konfidencialus mechanizmas, grindžiamas šalių susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui. Siekiant užtikrinti proceso teisėtumą ir patikimumą, arbitražo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymas (KAĮ), kuriame aiškiai įtvirtinti pagrindiniai arbitražo principai. Kokie jie?
1. Nepriklausomumas ir nešališkumas
Nepriklausomumas ir nešališkumas yra kertiniai arbitražo veiklos pagrindai. Arbitrų pareiga – priimti sprendimą vadovaujantis tik faktais ir teise, be jokio šalių ar išorinių veiksnių poveikio. Kiekvienas arbitras privalo atskleisti aplinkybes, galinčias kelti abejonių dėl jo nepriklausomumo, o šalys turi teisę prašyti tokio arbitro nušalinimo. Šis principas užtikrina pasitikėjimą arbitražu kaip sąžiningu ginčų sprendimo būdu. Tai ypač aktualu, kai vyksta tarptautinis arbitražas, nes garantuojama, kad nė viena šalis neturės pranašumo dėl kilmės ar teisinės sistemos skirtumų.
2. Teismų nesikišimas
Pagal KAĮ, valstybės teismai neturi teisės kištis į arbitražo procesą, išskyrus atvejus, aiškiai numatytus įstatyme. Tai reiškia, kad arbitražo institucijos veikia savarankiškai – teismai gali įsikišti tik dėl procesinių klausimų, pavyzdžiui, kai reikia paskirti ar nušalinti arbitrą, apklausti liudytojus ar ekspertus, pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip užtikrinama arbitražo autonomija ir išvengiama proceso vilkinimo.
3. Šalių lygiateisiškumas
Šalių lygiateisiškumas – tai garantija, kad abi ginčo šalys turi vienodas teises ir procesines galimybes. Kiekviena iš jų turi teisę būti išklausytai, pateikti įrodymus ir atsikirsti į kitos šalies argumentus. Arbitražo teismas privalo užtikrinti, kad nė viena šalis nebūtų diskriminuojama ar apribota ginti savo interesus. Šis principas glaudžiai susijęs su proceso sąžiningumu ir padeda išvengti šališkumo rizikos.
4. Dispozityvumas
Dispozityvumo principas reiškia, kad arbitražas remiasi šalių valia. Tik šalių susitarimu galima perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Be to, jos gali pačios pasirinkti arbitražo vietą, kalbą, arbitrus, taikytiną teisę ir net procedūros taisykles. Tai suteikia verslui galimybę pritaikyti procesą prie konkrečių poreikių, padaryti jį labiau lankstų, ir sumažina kultūrinių bei teisinių skirtumų įtaką tarptautiniuose ginčuose.
5. Rungimasis
Arbitraže yra pripažįstamas ir rungimosi principas, kuris reiškia kad šalys turi pačios pristatyti bylą ir išsirungti dėl esminių bylos klausimų. Tokiais atvejais arbitrai paprastai aktyviai nesikiša į šalių galimybes įrodyti savo pozicijas. Tai suteikia daugiau laisvės šalims pasinaudoti visomis galimybėmis, kad byla būtų laimėta.
6. Konfidencialumas
Kitaip nei teismo procesas, arbitražas dažniausiai vyksta neviešai. Visi proceso dokumentai, posėdžiai ir sprendimai laikomi konfidencialiais, nebent šalys susitaria kitaip. Konfidencialumas saugo įmonių reputaciją, komercines paslaptis ir verslo strategijas, todėl šis principas ypač vertinamas verslo bendruomenėje.
7. Ekonomiškumas, kooperacija ir operatyvumas
Komercinio arbitražo įstatymas taip pat reikalauja, kad arbitražo bylos būtų nagrinėjamos ekonomiškai, kooperuojantis šalims ir arbitrams, bei operatyviai. Arbitrai turi priimti sprendimą per 6 mėnesius nuo bylos gavimo. Nors dažnai šis terminas yra pratęsiamas, ginčas Vilniaus komercinio arbitražo teisme paprastai išnagrinėjama per 6–15 mėnesių. Vertinant, kad arbitraže nėra instancijų kaip teismuose maždaug per metus laiko šalis gali gauti galutinį ir vykdytiną arbitražo sprendimą.
Komercinio arbitražo sistema sukurta taip, kad užtikrintų efektyvų, sąžiningą ir abipusiu pasitikėjimu grįstą ginčų sprendimą. Straipsnyje aptarti principai yra šios sistemos pamatas. Jie leidžia verslui greičiau pasiekti sprendimus ir išvengti viešų konfliktų, išsaugant ilgalaikius partnerystės santykius.
