Traupio knygų klube susitikimas su garsiausiu Anykščių krašto „antivakseriu“
Traupio knygų klubo „Atgaiva“ spalio mėnesio susitikime – poetas, rašytojas, žurnalistas Linas Bitvinskas. Į susitikimą jis atvyko su kupeta išleistų poezijos knygų ir naujosios knygos rankraščiu. Knygų klubo nariai su savimi prigriebė smalsumą ir porą aštresnių klausimų.
Moderuojant bibliotekos savanorei Daivai pavyko viską išsiaiškinti apie Lino kūrybinę pradžią, eiliavimo principus, jo santykį su mažiausiais gamtos elementais, tokiais kaip skruzdėlės ir gyvenimą Šeimyniškių kaime. Pasirodo, poeto vaikystė praėjo Raseiniuose, Šeimyniškių kaime. O Anykščiuose gyvena jau 33 metus, kur taip pat yra Šeimyniškiai.
Paklaustas apie jo lyrinio veikėjo tapatybę – berniuką – Linas Bitvinskas atsakė, kad jaučiasi, jog sulaukęs aštuonerių nustojo augti. Ir iš vaiko pozicijų toliau stebi pasaulį, vykstančius procesus ir santykius, kurie svarbūs arti gamtos gyvenančiam vaikui. Jam svarbu, kad galima būtų kasdien pažiūrėti, kaip augalai auga pievoje ir daržo lysvėje, susidurti su skruzdėle ar pabuvus miške suprasti, kodėl ten negalima švilpauti.
L. Bitvinskas prasitarė, kad greičiausiai jo kovingumas, noras priešintis sistemų absurdui atsineštas iš Raseinių krašto. Ten tokie gyvena žmonės ir iš ten jis į Anykščius atsigabeno ironiją, satyrą ir humorą. Šiuos literatūros žanrus jam puikiai pavyko atskleisti vienintelėje prozos knygoje „Tamsieji amžiai. Antivakserio dienoraštis“. Bitvinskas sako, kad dėl žodžio antivakseris jam užsidarė nemažai durų ir nors ši knyga buvo labai populiari covid pandemijos metais, visgi autoriui ji labiau pakenkė, nei pasitarnavo.
Iš tiesų, gaila, nes autoriui šioje knygoje pavyko sukurti kvaziistorinę situaciją „kas būtų jeigu vienas žmogus prasidėjus pandemijai būtų išėjęs į mišką“. Tam veikėjui gyvenant miške prie jo jungtųsi keisčiausio plauko kiti personažai, tarp jų rastųsi įdomūs santykiai, būtų santykiai ir tarp valdžios institucijų ir miške gyvenančios pasipriešinimo komunos. Kai į šį scenarijų įmaišomos groteskiškos situacijos, labai nelengvų likimų personažai – gaunasi stipri humoreska. Ir joje antivakseriai tėra personažai, kuriems priklijuojama etiketė ir jie priverčiami atitikti visuomenės standartus: turi būti ir vegetarais, ir plokščiažemininkais, nors jiems labai prastai sekasi tokiais tapti.
Nors Bitvinskas tikino, kad daugiau prozos neberašys, tačiau besišnekučiuojant tapo aišku, kad gyvenime pilna situacijų, kurios drąsiai galėtų virsti naujais dienoraščiais, pavyzdžiui, bedarbio ar pensininko.
Poetas skaitė savo poeziją iš skirtingų rinktinių. Eilės visiems susirinkusiems leido žvilgsnį nuo savo didžiųjų gyvenimo rūpesčių nukreipti į mažesnius, bet ne mažiau svarbius reiškinius. Ir suprasti, kad poezijoje yra keli sluoksniai, kad ten rikiuojasi metaforos, suteikiančios poezijai jos grožį ir kad kol išsaugai širdyje vaikiškumą, tol į pasaulį žiūri nuoširdžiai ir tikrai.
Viduržiemis
Kas išpylė sniegą
Žiemą
Ant laukų,
Žvilgesį ledinį
Raganos plaukų?
Kai suūkia vėjas,
Ir diena trumpa
Barsto paslaptingai
Kažkieno ranka
Baltą nekaltumą,
Pėdsakus žvėrių,
Mašinas ant kelio
Ir sapnus
Vaikų.
Noriu įsikibti
Laiką sulaikyt
Ir kažko vis laukiu
Busdamas kasryt.
Arbatos puodeliai prisipildė šiltais gėrimais, ant stalo buvo patiekti garsieji bibliotekos direktorės Ramunės žagarėliai. Tikriausiai tai ir yra tas smagumas gyventi kaime: čia esi tarp žmonių, su kuriais malonu būti, kalbėtis apie knygas, kūrybą bei gyvenimą ir kartu kramtyti žagarėlius.
Klubo narė Daiva AUSĖNAITĖ
Šaltinis: Nyksciai
