Juodauogis šeivamedis – ne tik puiki sodo puošmena, bet ir nuostabus pagalbininkas kulinarijoje bei liaudies medicinoje. Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra) yra vasarą žaliuojantis sausmedinių genčiai priskiriamas krūmas arba nedidelis medis, augantis Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje, o pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Iš pradžių šeivamedis gali nelabai patikti, nes daugeliui jo žiedų kvapas atrodo per saldus ir net nemalonus, prie šeivamedžio žiedų arbatos, sirupo ar limonado skonio reikia ir verta priprasti.
Nauda, panaudojimas Naudingos ne tik šio augalo uogos ir žiedai, bet ir lapai, žievė ir jaunos šakelės. Žiedai yra vertingi, nes juose yra organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų, uogose daug vitamino C, karotino, rūgščių. Uogų ir žiedų užpilai labai rekomenduojami norintiems numesti svorio, sergant peršalimo ligomis, gripu, bronchitu, plaučių uždegimu, reumatu ir kt. Šeivamedžio uogas galima valgyti tik kai jos visiškai prisirpusios, įgavusios tamsiai violetinę, kone juodą spalvą, nes neprisirpusiomis uogomis galima apsinuodyti.
Vaistinė žaliava Vaistinei žaliavai tinka augalo žiedynai, uogos, kartais žievė ir lapai. Žiedus skinti visiškai išsiskleidusius gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, be žiedkočių. Džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40 – 50 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvę žiedai lieka gelsvos spalvos, prėsko skonio, kvapūs. Vaisiai renkami rugpjūčio-rugsėjo mėn., pirmiausiai apvytinami ir tik tada džiovinami džiovykloje 60 – 65°C temperatūroje. Gerai išdžiūvę vaisiai lieka raukšlėti, apvalūs, saldžiarūgščiai, lipnūs. Vaisius galima vartoti šviežius, spausti sultis, taip pat virti uogienes.
Gydomasis poveikis Dažniausiai šeivamedis naudojamas skatinti prakaitavimui, slopinti kosuliui, mažinti karščiavimui, peršalimui gydyti, sąnarių skausmams gydyti, esant vidurių užkietėjimui, skatinti šlapimo išsiskyrimą. Naudojamas bronchitų, sinusitų, peršalimų, laringitų gydymui. Augale esantys citokinai sumažina A ir B gripo infekcijų trukmę. Taip pat naudojamas diabetui gydyti, nes mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja mefžiagų apykaitą, padeda lieknėti. Viena iš pagrindinių gydomųjų savybių yra ta, kad stabdo vėžinių ląstelių dauginimąsi, ypač uogos, nes turi daug antioksidantų, kurie kovoja su laisvaisiais radikalais bei uždegiminiais procesais, stiprina imunitetą.
Juodauogio šeivamedžio žiedai yra skanus atradimas virtuvėje – iš jų galima gaminti sirupą, sultis, vyną, sidrą, uogienes, įvairius desertus (ledus, želė, pyragus, kremą), o vokiečiai net atrado savo ypatingą receptą: jie merkia žiedų kekes į blynų tešlą ir jas gruzdina. Nors skamba keistai, iš tiesų šis desertas yra labai gardus, o tešloje gruzdintas šeivamedžio žiedų kekes apibarsčius cukraus pudra ir cinamonu patirsite neužmirštamą skonio nuotykį – pamėginkite pasigaminti patys.
Šalutinis poveikis: Dideli neapdorotų, šviežių uogų bei jų sulčių kiekiai sukelia pykinimą, viduriavimą, ypač jeigu uogos yra ne visiškai sunokusios. Kontraindikacijos: Nevartoti sergant inkstų akmenlige, sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje. Šviežių šeivamedžio uogų nereikėtų vartoti nėščioms ir maitinančioms motinoms bei vaikams.
Įdomu: Žydėjimo metu juodasis šeivamedis atpažįstamas ne tik iš gražių žiedų, bet ir iš lapų, kurių kraštai pašviesėja, todėl augalas atrodo ypač dekoratyviai ir prie sodybos, ir miesto sode. Augalas savo specifiniu kvapu atbaido vabzdžius, graužikus, žvėris, todėl jį sodybose reikėtų sodinti prie svirnų, grūdų sandėlių, šiukšlių dėžių. Soduose jis gali būti kaimynystėje su juodaisiais serbentais- tada serbentų nepuola erkutės.
Šaltinis: Nyksciai
