Po insulto ar trauminio galvos smegenų pažeidimo dažnai pasireiškia afazija – kalbos ir komunikacijos sutrikimas. Šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiai: vieniems sunku suformuluoti sakinius, kitiems – suprasti, kas jiems sakoma.
Kai kurie pacientai painioja skiemenis, prideda papildomų garsų, jiems sutrinka gramatika, jie pamiršta žodžius. Kiti kalba neaiškiai ar nesuprantamai, kas rodo artikuliacijos sutrikimus.
„Pavyzdžiui, paklausus žmogaus, kokia buvo jo profesija, jis gali pradėti sakyti atsitiktinius skaičius ar visai nesusijusias frazes.
Kartais pacientas supranta, ką nori pasakyti, bet negali suformuluoti tinkamo žodžio arba painioja žodžių reikšmes: vietoj „bananai“ sako „morkos“, vietoj „pusryčiai“ – „vakarienė“.
Tokie sutrikimai būdingi po galvos smegenų kraujotakos sutrikimų“, – aiškina „Eglės reabilitacijos centro“ Vilniuje klinikinė logopedė Aurelija Meškerevičiūtė.
Ji prisimena išskirtinę sėkmės istoriją – jauną pacientą, kuris po sunkaus insulto susidūrė su dideliais kalbos iššūkiais.
„Gimnazistas, patyręs stiprų insultą, iš pradžių visiškai nesugebėjo bendrauti – žodžiai buvo padriki, nesuprantami, daugelis jų pamiršti. Po ilgos reabilitacijos jis pamažu atgavo kalbos gebėjimus ir, tikiuosi, šiandien jau gali tęsti mokslus ir įstojo į universitetą, kaip svajojo.
Jis buvo labai motyvuotas, tad šis faktorius bei darnus komandinis darbas su kitais reabilitacijos specialistais leido pasiekti gerų rezultatų. Ne taip ir dažnai tokios sėkmės istorijos nutinka, logopedo darbas yra emociškai sunkus, todėl pasiekti tikslai itin džiugina“, – dalijasi A. Meškerevičiūtė.
Nuveža į psichiatrinę
Kai kurie pacientai kalba sklandžiai, tačiau jiems sunku suprasti, kas jiems sakoma, todėl jie atsako netinkamai. Dėl tokių situacijų neretai manoma, kad pacientui pasireiškė psichikos sutrikimas, ir jis nukreipiamas į psichiatrijos ligoninę.
„Problema ta, kad diagnostika yra sudėtinga. Neturime standartizuotų kalbos testų, todėl sugaištama daug laiko. O jei pacientas patyrė insultą, per keturias valandas būtina pradėti teikti medicininę pagalbą, kad kraujotaka būtų atstatyta be didelės pažaidos“, – akcentuoja logopedė.
Kalbos atkūrimo kelias
Kalbos atkūrimo procesas priklauso nuo daugelio veiksnių: kaip greitai suteikta medicininė pagalba, kokia pažeidimo vieta smegenyse, kiek nervinio audinio pažeista, paciento motyvacijos, jo amžiaus (smegenų plastiškumo) ir netgi išsilavinimo.
„Kai žmogus praranda kalbą, mes pradedame nuo išlikusių įgūdžių. Dažnai pirmieji atsirandantys garsai yra tie, kuriuos žmogus anksčiau dažnai kartodavo.
Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus pacientai, netekę kalbos, vis dar gali be problemų sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą, bet neištaria „laba diena“. Tai rodo, kad automatizuoti kalbiniai mechanizmai gali būti išsaugoti net ir esant stipriam pažeidimui“, – teigia A. Meškerevičiūtė.
Kalbos atkūrimas pradedamas nuo pavienių garsų ir paprastų skiemenų tarimo, vėliau mokomasi trumpų ir ilgesnių žodžių, pildomas žodynas, pereinama prie sakinių formavimo.
Tam naudojamos įvairios vizualinės priemonės – realūs objektai, paveikslėliai. Kai sakytinė kalba atsistato, dirbama ir su rašytine kalba. Pradedama nuo raidžių kopijavimo, tada skiemenų ir galiausiai žodžių rašymas – kaip mokykloje.
Taip pat taikomos kompensacinės priemonės, kai kalba taip ir neatsistato: pacientai rodo paveikslėlius, nupiešia tai, ką nori pasakyti, naudoja planšetes.
Be afazijos, pacientai gali susidurti su dizartrija – motoriniu kalbėjimo sutrikimu, kai dėl sutrikusios artikuliacijos kalba tampa neaiški, kalbant greitai pavargstama, kalbėjimas tampa monotoniškas, be intonacijos.
„Tokiais atvejais atliekame specialias artikuliacijos mankštas, stiprinančias liežuvio, lūpų ir kitų kalbėjimo raumenų veiklą. Parenkame pratimus pagal tai, kuri artikuliacijos vieta yra silpniausia.
Reabilitacijos centre pacientams sudarau individualią programą pagal jų būklę“, – komentuoja logopedė.
Artimųjų įsitraukimas – būtinas
Kalbos atkūrimas neapsiriboja vien logopedo darbu. Itin svarbus yra artimųjų įsitraukimas. Logopedai moko juos, kaip bendrauti su pacientu, kokius pratimus atlikti namuose, kaip skatinti kalbos atkūrimą kasdienėse situacijose.
„Jei artimieji aktyviai padeda pacientui, reabilitacija tampa daug efektyvesnė. Dažnai rekomenduojame naudoti technologines priemones – specialias programėles, kurios padeda pacientams treniruotis savarankiškai.
Suaugusiems nėra aplikacijų, tačiau tinka ir skirtos vaikams“, – pasakoja A. Meškerevičiūtė.
Jei žmonės neturi motyvacijos ar jiems trūksta artimųjų palaikymo, jie gali likti socialinėje atskirtyje, kas gali sukelti papildomų psichologinių problemų.
Pradėti kuo anksčiau
Pasak klinikinės logopedės, laikas yra itin svarbus faktorius – jei reabilitacija pradedama greitai, tikimybė susigrąžinti kalbos funkcijas yra daug didesnė. Aiškių rezultatų galima tikėtis po metų intensyvaus darbo logopedo kabinete ir namuose.
„Pirmieji šeši mėnesiai po insulto yra lemiami, nes smegenys prisitaiko prie pokyčių ir gali efektyviau atkurti pažeistas funkcijas. Nors yra tyrimų, kurie tvirtina, jog pradėjus reabilitaciją su logopedu praėjus penkeriems metams po traumos, irgi galima pasiekti rezultatų.
Reabilitacijos centre dirbu su pacientais jau nuo pirmųjų reabilitacijos etapų, padėdama jiems ne tik susigrąžinti kalbą, bet ir įveikti su bendravimu susijusius iššūkius.
Logopedinis darbas yra derinamas kartu su kitomis reabilitacijos paslaugomis, pavyzdžiui, kineziterapija, masažais ar vandens procedūromis“, – užbaigia A. Meškerevičiūtė.
