Sakoma, kad yra vietų, kur laikas eina kitaip – ne greičiau, ne lėčiau, o giliau. Viena iš jų – Anykščiai. Miestas tarp šilo ir dangaus, tarp tikrovės ir legendos. Čia, kur medžių viršūnės bando paliesti žvaigždes, gyveno senolis vardu Mykolas – žmogus, apie kurį mažai kas žinojo viską, bet visi jautė, kad jis kitoks.
Vaikai vadino jį „dvigubu žmogumi“. Ne todėl, kad turėjo antrininką, bet todėl, kad jis tarsi turėjo du gyvenimus viename – šypsojosi, tarsi žinotų kažką daugiau apie pasaulį. Galbūt jis kadaise mylėjo, gal buvo kariuomenės generolas, gal miško dvasia pavirtusi žmogumi – niekas nežinojo. Bet visi žinojo viena: jei tau trūksta tikėjimo ar vilties – nueik pas Mykolą. Jis tau duos dvigubai.
Tuo pačiu metu į Anykščius atvyko Rūta – jauna menininkė, kurios gyvenime ką tik įvyko tai, apie ką žmonės kalba šnabždesiais. Kažkas dingo – gal žmogus, gal tikėjimas, o gal abu. Ji paveldėjo seną močiutės trobelę ant kalnelio prie Šventosios. Trobelė buvo seniai apleista, bet Rūta ją pasirinko ne dėl patogumo. Ji jautė, kad čia turi nutikti kažkas kitaip.
Pirmąją naktį trobelėje ji sapnavo keistą sapną – stovėjo ant Lajų tako, o po jos kojomis plytėjo ne šilas, o ežeras. Ji žiūrėjo žemyn ir matė ne savo atspindį, o seną vyrą, kuris šypsojosi – pažįstamai ir švelniai.
Kiek vėliau ji sutiko Mykolą. Jis pirmasis pasisiūlė padėti, kai Rūta per savanorystės savaitę paskelbė, kad kuria kūrybos namus vaikams. Jie dirbo tylėdami, paskui kalbėdami – apie gyvenimą, žmones, skausmą, džiaugsmą. Ir kuo daugiau Rūta klausė, tuo labiau suprato: šitas žmogus žino jos skausmą. Ir ne iš pasakojimų.
– Kodėl jūs man padedat? – vieną vakarą ji paklausė.
Mykolas tylėjo ilgai, tada atsakė: – Todėl, kad kažkada ir man padėjo. O gerumas niekada nesibaigia – jis tiesiog keičia adresą.
Kai atėjo vasara, jų bendra svajonė virto tikrove – senoje klėtelėje įkurta meno erdvė tapo tikru traukos centru. Atėjo vaikai, jų tėvai, net senjorai. Žmonės čia mokėsi piešti, klausytis, kurti, atleisti. Rūta sakė, kad kiekvienas išeina su kažkuo dvigubu – daugiau šviesos, daugiau vilties.
Vieną rytą Mykolo nebebuvo.
Ne dėl ligos, ne dėl mirties – tiesiog nebebuvo. Jo namai tušti, arbata ant stalo šalta. Tik ant sienos – paveikslas, kuriame vaizduojamas šilelis, o tolumoje, ant Lajų tako – siluetas. Toks pat, kokį Rūta matė sapne.
Tą vasarą Rūta užrašė vieną frazę virš klėtelės durų: „Visko dvigubai – jei tik širdis pasiruošus priimti.“ Meilės – ne per daug, sveikatos – ne iš įpročio, tikėjimo – ne be pagrindo, vilties – ne tuščios. Ir žinojimo, kad gražiausi darbai – dar tik prieš akis.
Ir kai kas nors paklausdavo, kodėl ji liko Anykščiuose, atsakydavo: – Nes čia vyksta tai, kas kitur tik pasakose. Ir čia žinai – gražiausi darbai dar tik laukia.
Anykščiai ir šiandien slepia savo paslaptis. Čia net ežero tyluma skamba dvigubai giliau. Ir širdis čia plaka ne viena – o su visa šimtmečių dvasia.
Gal nueisi Lajų taku ir sutiksi siluetą, stovintį tolumoje. Gal pajusi, kad tavo širdis ima plakti šiek tiek kitaip. Gal net dvigubai.
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai