Ukrainos auka – pirmas žingsnis į Trečiąjį pasaulinį?
„Išdavystė ne visada prasideda nuo bombų. Kartais ji prasideda nuo pasirašyto popieriaus.“
I. Molotovo–Ribentropo paktas (1939 m.): Totalitarinių režimų susitarimas ir išdavystė
1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas nepuolimo paktas tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – žinomas kaip Molotovo–Ribentropo paktas – tapo Europos tragedijos pradžia. Oficialiai tai buvo susitarimas dėl taikos ir draugystės, bet slaptoji protokolo dalis (paviešinta tik po karo) parodė šio susitarimo tikrąją prigimtį – slapčia suplanuotą Europos padalijimą.
Vokietija ir SSRS pasidalino įtakos zonas Rytų Europoje, numatydamos, kad Vokietija užims Vakarų Lenkiją, o SSRS – Rytų Lenkiją, Baltijos šalis ir Besarabiją. Šis slaptas protokolas tiesiogiai lėmė katastrofiškas pasekmes: 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją iš vakarų, o rugsėjo 17 d. iš rytų ją okupavo SSRS. Lenkija buvo sunaikinta, o Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – netrukus buvo okupuotos SSRS.
Tuo metu Vakarų valstybės, nors ir paskelbė karą Vokietijai dėl Lenkijos puolimo, į SSRS veiksmus reagavo kur kas pasyviau. Nei Prancūzija, nei Jungtinė Karalystė nesiėmė aktyvių veiksmų prieš SSRS, o Baltijos šalių okupacija buvo „praleista“ pro akis. Šis selektyvus moralinis standartas sukūrė precedentą: mažos valstybės gali būti paaukotos vardan didžiųjų galių interesų.
Baltijos šalių inkorporavimas į SSRS buvo paremtas tariamais „liaudies prašymais“ ir fiktyviais rinkimais, kuriuose dalyvauti buvo leidžiama tik komunistams. Tai buvo propagandinė operacija, kurią vėliau Kremlius pakartojo Kryme (2014) ir okupuotuose Ukrainos regionuose (2022–2023).
1941 m. birželio 22 d. Hitleris sulaužė paktą, pradėdamas puolimą prieš SSRS. Tai įrodė, kad totalitariniai režimai negali ilgai pasitikėti vienas kitu, o išdavystė yra jų santykių norma. SSRS buvo nepasiruošusi – Stalinas ignoravo savo žvalgybos perspėjimus apie artėjančią invaziją. Pralaimėjimai pirmosiomis savaitėmis buvo katastrofiški. Taip paktas, kuris turėjo garantuoti saugumą, tapo SSRS katastrofos pradžia.
Šiandien šis paktas laikomas simboliu, kai galingieji susitaria dėl silpnųjų likimo be jų sutikimo. Ir būtent todėl jis minimas kaip įspėjimas XXI amžiui – kad istorinės klaidos neturi tapti naujų geopolitinių sprendimų pagrindu.
II. Budapešto memorandumas (1994 m.): Pažadai, kurie neturėjo galios
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina paveldėjo trečią pagal dydį branduolinį arsenalą pasaulyje. Tai buvo 1 800 branduolinių galvučių – daugiau nei turėjo Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija kartu sudėjus. 1994 m. Ukraina sutiko jų atsisakyti mainais į tarptautines saugumo garantijas. Taip gimė Budapešto memorandumas.
Memorandumą pasirašė JAV, JK ir Rusija. Jame buvo įtvirtintas įsipareigojimas gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą, nesikišti į jos vidaus reikalus, ir vengti grasinimų ar jėgos naudojimo. Tačiau dokumentas buvo tik politinis, ne teisiškai įpareigojantis. Jis neturėjo mechanizmo, kuris būtų įjungiamas agresijos atveju.
Kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą – pažeisdama visas Budapešto nuostatas – JAV ir JK apsiribojo diplomatine reakcija ir sankcijomis. Nebuvo jokios tiesioginės karinės reakcijos. Ukraina, kuri pasitikėjo Vakarais ir tarptautine tvarka, buvo palikta viena.
Tai parodė dvi esmines problemas:
- Tarptautinės teisės instrumentai be realaus vykdymo mechanizmo – neveiksmingi.
- Kai pažadai neturi pasekmių, jie virsta tuščiomis deklaracijomis.
Budapešto memorandumas sukėlė globalų atgarsį. Daugelis analitikų pažymi, kad tai vienas svarbiausių argumentų, kodėl Šiaurės Korėja niekada neatsisakys savo branduolinio arsenalo. Nes ji matė, kas nutiko Ukrainai.
III. Trumpo ultimatumas (2025 m.): Naujasis „Budapeštas“ ar pragmatiškas derybų procesas?
2025 m. balandžio mėn. Reuters ir WSJ pranešė apie Donaldo Trumpo komandos pasiūlymą Ukrainai. Pasiūlymo esmė: pripažinti Krymo aneksiją Rusijai, neutralizuoti Zaporižios AE teritoriją perduodant ją JAV kontrolei, atsisakyti NATO narystės siekių. Už tai – 30 dienų arba ilgesnės paliaubos.
Trumpo komanda nenurodo šių sąlygų kaip „ultimatumo“, tačiau Reuters teigimu, jei Ukraina nesutiks, JAV gali nutraukti paramą ir pasitraukti iš taikos proceso. Tai yra klasikinis spaudimas, kuris iš esmės perkelia atsakomybę nuo agresoriaus (Rusijos) ant aukos (Ukrainos) pečių.
Svarbu suprasti, kad JAV pozicija čia formuojama ne tik iš geopolitinių interesų, bet ir vidaus politikos konteksto. Trumpas žadėjo „greitą karo užbaigimą“, o jo rinkėjų bazė – ypač respublikonų tarpe – pasisako už mažesnes užsienio intervencijas. Kongrese didėja spaudimas mažinti paramą Ukrainai, ypač jei karas tęsis be „rezultato“.
Vis dėlto, toks požiūris ignoruoja pagrindinį principą: taika neturi būti pasiekiama kapituliacijos kaina. Jeigu Ukrainai primetamos sąlygos, kuriomis ji turi atsisakyti dalies teritorijos ir nepriklausomos gynybos politikos, tai nėra tik derybos – tai struktūrizuotas spaudimas.
IV. Tarptautinės pasekmės ir pavojai: Kodėl svarbu nepamiršti istorinių klaidų
Jeigu JAV – laisvojo pasaulio lyderė – imasi spaudimo priemonių, kurios įteisina jėga užgrobtų teritorijų status quo, tai sukuria pavojingiausią precedentą XXI amžiuje. Tai žinutė visiems autoritariniams režimams: jei tu pakankamai stiprus, galėsi išlaikyti savo grobį, nes pasaulis greitai pavargs priešintis.
Pirmoji akivaizdi rizika – Kinijos veiksmai Taivano atžvilgiu. Jei Vakarai „paleis“ Ukrainą, Kinija gali interpretuoti tai kaip silpnumo ženklą. Tas pats galioja Šiaurės Korėjai, kuri vis aktyviau demonstruoja savo karinę galią. Net Iranas gali pasijusti įgaliotas agresyviau veikti regione.
Dar daugiau – tai gali sugriauti pačios JAV autoritetą. Jei ji pasitrauks iš Ukrainos paramos, daugelyje pasaulio regionų sąjungininkai ims abejoti JAV patikimumu. O tuomet, kai kils nauji konfliktai – nesvarbu, ar Rytuose, ar Pietuose – parama JAV gali būti nebe tokia savaime suprantama.
V. Išvada ir rekomendacijos: Strateginis lankstumas ir moralinė atsakomybė
Ukraina, susidūrusi su JAV spaudimu, yra tarp plaktuko ir priekalo: sutikti reiškia išduoti savo žmones, atiduoti savo žemę, ir prarasti viltį dėl NATO ir ES integracijos. Nesutikti – rizikuoti parama, kariuomenės aprūpinimu, energetine ir humanitarine pagalba.
Todėl Ukraina turi pasirinkti garbingą kelią – nesutikti. Bet kartu tai turi būti daroma protingai. Derėtų:
- Į derybas įtraukti Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Baltijos šalis.
- Kurti alternatyvias ginkluotės tiekimo grandines (Izraelis, Pietų Korėja, Švedija).
- Įtikinti JAV Kongresą, kad spaudimas Ukrainai yra strateginė klaida.
Tai nėra lengvas kelias. Bet tai kelias, kuris ne tik apsaugos Ukrainą, bet ir viso pasaulio vertybes. Nes jei šiandien išduosime Ukrainą – rytoj nebeliks kam mus ginti.
Šaltiniai:
- The National Archives UK, Molotov-Ribbentrop Pact
- UN Treaties – Budapest Memorandum
- Carnegie Endowment
- Reuters, 2025-04-18
- WSJ via Nexta, 2025
