Kaip bandė apgauti žuvis
Priminsime, kad pirma L. Makūno darbovietė Klaipėdoje buvo Pramoninės žūklės mokslinio tyrimo instituto, kurio centras buvo Kaliningrade, Klaipėdos filialas, paprastai vadinama elektros žūklės laboratorija. Ta įstaiga elektrifikavo tralus, darė elektrinius prietaisus žuvims apgauti ir privilioti į tinklus.
Kai laivas traukia tralą, žuvys patenka į tralo žiotis ir pradeda plaukti kartu su tralu. Kai jį pradeda traukti lauk, laivas sumažina greitį, žuvys išplaukia iš jo ir ištraukiamas tuščias tralas.
Todėl buvo bandoma apgauti žuvis sudarant vaizdą, kad tralas juda kita kryptimi, t. y. atgal. Tada jos nuplaukia į patį tralo galą, į patį siaurumą, ir iš ten jau niekaip negali išplaukti.
Bet laivai tobulėjo gana greitai, pasidarė galingesni, tralą vilkdavo greitai. Tie elektriniai prietaisai, pasak L. Makūno, nepasitvirtino, nes apsunkindavo tralo išleidimą, jo pakėlimą.
Tralas nuleidžiamas ir pakeliamas dviem trosais. O jeigu jis elektrifikuojamas, tai dar reikia prie jo pridėti kabelį. Visus tris reikia leisti vienodu greičiu, jeigu ne – kabelis ištraukiamas iš prietaiso ir viskas sugadinama.
Padarė brigantiną iš kiaulių ausų
Tais laikais, kai buvo bandoma apgauti žuvis, būdavo organizuojamos pusiau žvejybinės, pusiau mokslinių tyrimų ekspedicijos į žūklės rajonus. 1978 m. L. Makūnas su vidutiniu žvejybos traleriu „Neringa“, išplaukusiu iš Klaipėdos, buvo išsiųstas į tokią ekspediciją.
Plaukė pro Kanarų salas, per Atlanto vandenyną. Karibų jūroje įgula gaudė kriaukles, traukė koralus, atliko bandymus su elektriniais prietaisais, vėliau užsuko į Kubą ir po 4,5 mėnesio grįžo į Klaipėdą.
„Ten pasitaikydavo tų kriauklių, kurios išvertus iš rusų kalbos buvo vadinamos kiaulių ausimis. Jos nebuvo laikomos labai vertingomis. Todėl ir kilo mintis iš jų padaryti burlaivio modelį. Jo korpusą padariau iš apipjaustytos kriauklės. Buvo daug dulkių, nes tos kriauklės sunkiai pjaustomos. Iš burių nuopjovų padariau bures.
Pagal burių įrangą tas burlaivis turėtų vadintis brigantina. „Briga“ – reiškia, kad laivas yra dvistiebis. Ant priekinio brigantinos stiebo yra tiesios, o ant galinio stiebo – įstrižos burės. Pavadinau ją „Kriaukle“. Modelio korpuso ilgis – apie 25 centimetrai, su bušpritu – apie 35 cm ilgio.
1979 m. vėl buvau išsiųstas į ekspediciją, tada padariau kitą burlaivį iš raudonmedžio. Aš dalyvavau dviejose ekspedicijose, ir kiekvienoje padariau po burlaivį“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo L. Makūnas.
Viskas per peteliškę
„Brigantina „Kriauklė“ gana saugiai ilgą laiką stovėjo mano namuose ant palangės, niekas jos nebuvo aplaužęs. Tik nušiuro denio lakas, pasišiaušė. Buvo į galvą atėjusi mintis, kad reikia restauruoti“, – prisiminė L. Makūnas.
Pernai vasarą jo namuose kelias dienas gyveno jauniausias anūkas. Vieną naktį jam miegoti neleido peteliškė. Vaikas atsikėlė ir trenkė ant užuolaidos nutūpusiai peteliškei. O už užuolaidos stovėjo „Kriauklė“. Jo rankos riešas pataikė į jos viršutinę rėją, modelis nukrito ir sulūžo.
„Mes manėme, kad rėja įdūrė anūkui į ranką, apžiūrėjome ją, žaizdelė mažulytė, patepėme dezinfekcine priemone, ir viskas. Pamanėme, nieko tokio, užgis. Modelio buvo gaila“, – prisipažino ponas Leonas.
Tačiau po poros dienų anūko ranka sutino, jis buvo nuvežtas į ligoninę. Ranką peršvietė, paskyrė antibiotikų, sutinimo neliko.
Gydytojas pasakė, kad kai vaikas galės ranką sugniaužti normaliai į kumštį, tada paleis. Praėjo savaitė, anūkas negalėjo sugniaužti kumščio, bet iš ligoninės jis vis tiek buvo paleistas, nors ranką tebeskaudėjo.
Įsmigo į plaštaką
„Aš susirinkau visas modelio lūženas. Kriauklinės dalys nė viena nenukentėjo, sulūžo tik medinės dalys. Dėlioju visas medines detales, žiūriu – trūksta pusės rėjos.
Kas galėtų pagalvoti, kad 13 metų vaikui į ranką įsmigs 5 cm ilgio pagalys ir jo nebus matyti.
Apieškojau gerai, bet nėra tos pusės rėjos, nors pasiusk. Kilo mintis, kad gal ji įsmigo anūkui į ranką. Bet tai atrodė visiška nesąmonė. Kas galėtų pagalvoti, kad 13 metų vaikui į ranką įsmigs 5 cm ilgio pagalys ir jo nebus matyti.
Po to, kai anūką paleido iš ligoninės, praėjo geras mėnuo, ranka jam vis tiek skaudėjo, kumščio sugniaužti negalėjo. Tada aš pradėjau sakyti: vežkite į ligoninę ir žiūrėkite – man trūksta pusės rėjos.
Galų gale ranka vaikui vėl sutino. Plaštakos viršuje atsirado vos ne pusės kiaušinio dydžio guzas. Nuvežė jį vėl į ligonę, padarė echoskopiją – ir rado tą pusę rėjos vaiko plaštakoje. Kai ją ištraukė, ranka labai greitai sugijo”, – pasako L. Makūnas.
Apieškojau gerai, bet nėra tos pusės rėjos, nors pasiusk.
Prašė laišką sau
Po tokio nutikimo ponui Leonui teko rekonstruoti barkentiną „Kriauklė“. Užtruko apie du mėnesius. Truputį pakeitė burių formas, stiebus padarė aukštesnius, kad geriau išsidėstytų, tvarkingai surišo vantus. Kai darė tą brigantiną 1978 metais, dar nebuvo išmokęs rišti vantų. Ir dar ant modelio denio uždėjo 8 patrankėles.
Šiuo metu L. Makūnas restauruoja 1979 m. per ekspediciją iš raudonmedžio padarytą laivo modelį. Jam jau nedaug trūksta iki 50 metų amžiaus.
Darydamas tą laivo modelį, ponas Leonas į jo korpusą buvo įdėjęs laišką sau. „Smagu gauti tokį laišką po beveik 50 metų“, – sako jis. Dabar parašė naują laišką ir vėl įdėjo į korpusą.
Daug laivų modeliukų ponas Leonas neturi, tik 7. Jie nėra dideli. Apie didelį modelį L. Makūnas dar tik svajoja.
