Praėjusį savaitgaly simboliškai sutapo Arklio muziejaus sumanytojo prof. P. Vasinausko kelionės su arkliu po Lietuvą 50-tis su mokomuoju seminaru arklių darbo tema, kuris įvyko ūkininko Viganto Indrašiaus ūkyje Gaižiūnų kaime, Biržų rajone.
Vieta pasirinkta neatsitiktinai. Ūkio šeimininkas Vigantas Indrašius buvęs ilgametis Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojų asociacijos prezidentas. Apie jo indėlį į Lietuvos arklininkystės vystymą ir Lietuviškų veislių arklių populiarinimą Europoje ir pasaulyje parašyta daug straipsnių, tikriausiai ateityje turėsime ir knygą, bet svarbiausia, kad V. Indrašiaus ūkio arkliai panaudojami darbui. Su arkliais ariama žemė atliekami akėjimo, sėjos darbai, šienaujamos pievos, aptarnaujamos fermos. Viganto įsitikinimu, išvažiavimas į laukus su traktoriumi yra nuostolingas, o su arkliu – pelningas.
Dvi dienas trukusį tarptautinį seminarą – „Darbinis arklys grįžta į mūsų gyvenimą“ vedė lektorius, vienas iš Austrijos darbo su arkliais asociacijos įkūrėjų, ūkininkas Volfgang Ehmeier. Seminare dalyvavę svečiai iš Latvijos, Šiaurės Lietuvos ūkininkai nagrinėjo temas apie arklio reikšmę ekologiškame žemės ūkyje ir miškininkystėje. Domėjosi, kaip parinkti žąslus, pritaikyti pakinktus ir išmokyti jauną arklį, kuris vėliau duotų naudos ne, tik gamtai, bet ir žmogaus gerbūviui.
Daugiau kaip dvidešimt metų ūkininkas V. Ehmeier užsiima darbo su su arkliais praktika, jų veisimu ir mokymu. Turi 25 hektarų ūkį. Laiko septynis arklius, dvi karves su veršeliais, kiaules, vištų, kitokių smulkių paukščių ir gyvūnų. Austrijoje ekologiškame ūkyje laikoma tiek gyvulių, kiek pats ūkis gali apsirūpinti pašarais. Suprantama, kad didesniame ūkyje arklio jėgos nepakaktų ir reikėtų pasitelkti techniką. Tokius biodinaminius ūkius pagal ekologijos įstatymus remia valstybė. Ūkininkai, kurie gyvena arti kalnų ir kalnuotose vietovėse, dirba su arkliais miške, žemės ūkyje, į aikšteles transportuoja medieną. Lektorius V. Ehmeier parašė ir išleido ledinį apie darbą su arkliais, pakinktus, padargus ir papildomai savo ūkyje veda mokymus jauniems ūkininkams, kuriuos finansiškai remia Austrijos valstybė.
Išklausęs intensyvų teorinį mokymą ir po praktinių užsiėmimų supratau, kad tokius paprastus praktiškus dalykus, kaip teisingai pritaikyti pakinktus, tarp pirštų paimti vadeles, kad su viena ranka valdytume arklį, išmokyti taip, kad nuleidus vadeles ant žemės arklys suprastų, kad gali ramiai stovėti, ilsėtis ar rupšnoti žolę, galėjo kiekvienas ūkininkas. Sovietinės okupacijos laikotarpiu kaimo žmogus prado teisę turėti savo arklį. Arkliai buvo suvisuomeninti ir laikomi valstybiniuose žirgynuose. Kaime prasidėjo mechanizacija ir pamažu nutrūko artimas žmogaus ryšys su arkliu. Keliaudamas su arkliu po Lietuvą 1975 metais prof. P. Vasinauskas dienoraštyje užrašė žodžius-„atėjo laikas arkliui sugrąžinti gerą vardą“, kurie nepraranda savo aktualumo ir po penkiasdešimties metų. Profesorius svajojo, kad įsteigtame Arklio muziejuje lankytojų reikmėms bus dirbama žemė su arkliais, švenčiamos tradicinės šventės, puoselėjami senieji kalvio, račiaus, pakinktų siuvėjo ir deguto varytojo amatai.
Laikmetis diktuoja savo sąlygas. Niūronių kaime šalia Arklio muziejaus veikia du žirgų sporto klubai, su kurių žirgais treniruojasi moksleiviai, jodinėdami ir važinėdami po gražias Niūronių apylinkes pramogauja muziejaus lankytojai, tačiau galima sakyti, kad pildosi ir prof. P. Vasinausko svajonės.
Iš V. Indrašiaus ūkio atgabentas stambiųjų žemaitukų veislės arklys Kėkštas muziejuje surado sau namus. Muziejininkai su Kėkštu atlieka įvairius darbus. Rudenį veža lapus, malkas. Kėkštas traukia ir puošnų vežimą su vaikais. Su juo galima joti ir net plaukti per upę Naktigonės šventės metu. Muziejuje veikia edukacinė programa -„Arklio namai“, kurios metu vaikai susipažįsta su arklio apranga: pakinktais ir balnais, sužino ką arklys valgo ir kur miega. Programos metu vaikai Kėkštą pavaišina morkomis ir duona, o visi lankytojai žino, kad Arklio muziejus išskirtinis. Jame gyvena gerai prižiūrimas ir vaikų mylimas arklys.
EGIDIJUS MUSTEIKIS
Šaltinis: Nyksciai
