Ši galaktika, pavadinta JADES-GS-z13-1-LA, kažkokiu būdu sugebėjo šviesti, nors jos šviesą turėjo visiškai sugerti tankus rūkas, rašo „Daily Mail“.
JADES yra viena tolimiausių galaktikų žinomoje Visatoje. Jos šviesa turėjo įveikti beveik 13,5 mlrd. šviesmečių atstumą, kad pasiektų Džeimso Vebbo teleskopą, o tai taip pat reiškia, kad ši galaktika yra beveik tokia pat sena kaip ir pati Visata.
Kuo toliau į kosmosą astronomai žvelgia tokiais teleskopais kaip JWST, tuo toliau į praeitį – beveik iki pat Didžiojo sprogimo.
Be to, Džeimso Vebso teleskopas aptiko JADES spinduliuojamą Lymano alfa spinduliuotę, t. y. specifinę, aiškiai ryškią šviesos bangos ilgio bangą, kurią labai lengvai sugeria neutralus vandenilis.
Pasak tyrėjų, tai, kad teleskopas aptiko šią spinduliuotę, reiškia, kad galaktiką supantis rūkas turi išsisklaidyti.
„Šis rezultatas buvo visiškai netikėtas ankstyvųjų galaktikų formavimosi teorijoms ir pribloškė astronomus“, – pareiškime sakė vienas iš tyrėjų, Kembridžo universiteto ir Londono universitetinio koledžo astrofizikas Roberto Maiolino (Roberto Maiolino).
Pasak „Daily Mail“, Visata atsirado maždaug prieš 13,8 mlrd. metų, įvykus Didžiajam sprogimui.
Pirmaisiais savo gyvavimo metais ji atrodė visai kitaip nei spindintis ir blizgantis kosmosas, kurį matome šiandien. Praėjus 400 000 metų po Didžiojo sprogimo ir šimtams milijonų metų, visata išgyveno vadinamąjį „tamsųjį amžių“, kai neegzistavo planetos, žvaigždės ir galaktikos.
Tuo metu tamsoje sklandė tik vandenilio atomų migla. Tačiau praėjus maždaug 680 mln. metų po Didžiojo sprogimo pradėjo formuotis pirmosios žvaigždės ir galaktikos.
Jos į tamsą skleidė ultravioletinę spinduliuotę, kuri pradėjo skaidyti vandenilio atomus ir pamažu Visatą padarė skaidrią šviesai.
Per kitus kelis milijonus metų susiformavo vis daugiau žvaigždžių, kurios jungėsi į galaktikas. Praėjus 1,1 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo, kosmosas jau buvo nebe neskaidri juodos spalvos jūra, o skaidri, apšviesta visata.
Tačiau išanalizavę JWST galaktiką, naudodami JWST vaizdavimo ir spektroskopijos įrankius, mokslininkai nustatė, kad ji datuojama kosmoso tamsiųjų amžių viduriu.
Tuo metu neutralios vandenilio dujos turėjo būti tokios tankios, kad slopino bet kokią ankstyvųjų žvaigždžių ar galaktikų skleidžiamą šviesą.
„Tokios galaktikos, kaip ši, tikrai neturėjome rasti, turint omenyje mūsų supratimą apie tai, kaip evoliucionavo visata“, – pareiškime sakė vienas iš autorių, Arizonos universiteto astronomas Kevinas Heinleinas (Kevin Heinlein).
„Galėtume įsivaizduoti, kad ankstyvąją visatą gaubia tirštas rūkas, pro kurį būtų labai sunku rasti net galingus švyturius, tačiau čia matome, kaip šios galaktikos šviesos spindulys prasiskverbia pro šydą“, – sakė jis. – „Ši nuostabi spinduliuotės linija turi didžiulę reikšmę siekiant suprasti, kaip ir kada vyko visatos reionizacija.
Šiuo metu mokslininkai nėra tikri, kaip ir kodėl ši galaktika skleidė Lymano alfa spinduliuotę. Tačiau jie turi keletą teorijų. Vienas iš galimų paaiškinimų – šioje galaktikoje yra itin masyvių, karštų žvaigždžių, kurios daug efektyviau gamina jonizuojančiąją spinduliuotę nei šiandieninės paprastos žvaigždės.
Šiuo atveju šios žvaigždės galėjo įkaitinti aplinkines dujas iki daugiau nei 15 kartų aukštesnės temperatūros nei Saulės paviršiaus temperatūra, todėl radiacija buvo itin stipri.
Alternatyvi teorija teigia, kad JEDS galaktikoje yra aktyvi supermasyvi juodoji skylė, o spinduliuotė, kurią skleidžia į šią juodąją skylę krentanti medžiaga, jonizuoja netoliese esančias dujas.
Tyrėjai rado šią idėją patvirtinančių įrodymų. Jų atlikti JEDS dydžio matavimai rodo, kad ji yra labai kompaktiška, o tai būdinga juodųjų skylių galaktikoms.
Nepaisant to, kaip šios senovinės galaktikos šviesa sugebėjo prasiskinti kelią per ankstyvosios visatos tamsą, jos atvaizdas leidžia įžvelgti galbūt pirmąją seniausios kartos žvaigždžių šviesą kosmose, teigia tyrėjai.
