Ugnis ne tik pakeitė žmonių gyvenimą, bet ir turėjo įtakos augalų, vabzdžių ir gyvūnų evoliucijai. Šiandien dėl klimato kaitos gaisrai kyla vis dažniau, todėl keičiasi mūsų planetos ekosistemos.
Ugnis tikriausiai yra pirmoji technologija, kurią atrado žmonės. Kaip ir šiandien, senovės žmonės ugnį naudojo maistui ruošti, matyti tamsoje ir atbaidyti pavojų (pvz., plėšrius gyvūnus).
Istoriniai duomenys rodo, kad žmonės ugnį pirmą kartą pradėjo naudoti maždaug prieš 1,5 mln. metų – tai tikriausiai vienas iš nedaugelio senovės atradimų, kurie išlieka tokie pat svarbūs ir šiandien.
Dar nuostabiau tai, kad Žemė yra vienintelė planeta, kurios aplinka tinkama ugniai atsirasti.
Kodėl Žemė yra vienintelė planeta, kurioje yra ugnis
Jokia kita planeta neturi ugnies (tvirtina mokslininkai) – net Saulė, kaip daugelis mano.
Saulė iš tiesų atrodo kaip žėrintis ugnies kamuolys. Tačiau tai, ką matome, yra ne tikra ugnis, o atominė reakcija, dėl kurios susidaro didžiulis šviesos ir šilumos kiekis, suteikiantis Saulei tokią išvaizdą.
O kaip dėl lavos, tekančios iš kitų planetų ugnikalnių? Argi tai ne ugnis? Veneroje ir Io (Jupiterio mėnulyje) yra aktyvių ugnikalnių, tačiau iš jų išsiveržusi lava nėra lydima ugnies.
Ugnį sukuria trys veiksniai: molekulinis deguonis (O2), šiluma ir kuras. Nesant pakankamo kurio nors iš šių komponentų kiekio – ugnis negali kilti.
Mūsų Saulės sistemoje yra planetų (Venera), kurių atmosferose deguonies yra nedideli kiekiai, o kai kuriose iš jų kartu su deguonimi yra net šilumos, skirtos šildymui (Merkurijus).
Tačiau šiose planetose ugnis nekyla, nes jų atmosferose esantis deguonis nėra lengvai prieinamas degimui.
Be to, visose šiose planetose nėra kuro ugniai, kuri Žemėje susidaro iš suirusių organinių medžiagų.
Žemėje visos trys šios sudedamosios dalys yra tinkamomis proporcijomis, tinkamoje temperatūroje ir esant tinkamam slėgiui, todėl Žemė yra vienintelė planeta, kurioje gali kilti ir išsilaikyti ugnis.
Ugnies įtaka žmonijai
Žemė dar vadinama „mėlynąja planeta“, todėl daug kalbėta apie vandens vaidmenį formuojant gyvybę Žemėje.
Tačiau kažkodėl rečiau kalbama apie ugnies vaidmenį, ypač apie tai, kaip ugnis paveikė žmogaus gyvenimą.
Pavyzdžiui, kai kurie ekspertai mano, kad žmogaus bendravimas su ugnimi yra pirmasis jo intelekto rodiklis.
Taip yra todėl, kad ankstyvosios Homo sapiens rūšys savo elgesiu mažai kuo skyrėsi nuo kai kurių gyvūnų.
Ir būtent unikalus gebėjimas sąveikauti su ugnimi galėjo leisti žmonių protėviams pradėti gyventi kitaip nei gyvūnai.
Be to, ugnis galėjo labai prisidėti prie ankstyvųjų žmonių populiacijos, nes sumažino mirčių nuo šalčio, plėšrių gyvūnų ir apsinuodijimų maistu (nuo žalio maisto, kuriame yra patogenų) skaičių.
Čarlzas Darvinas manė, kad ugnis ir kalba buvo svarbiausi žmonijos atradimai.
Ugnis taip pat leido žmonėms išgyventi šaltomis sąlygomis, kurių kitaip būtų buvę neįmanoma ištverti.
Pavyzdžiui, inuitai (vietiniai Arkties ir Grenlandijos gyventojai) naudoja ugnį, kad sušiltų šaltomis Arkties sąlygomis ir ištirpdytų ledą geriamajam vandeniui.
Jie degina ruonių taukus (storą jūros gyvūnų taukų sluoksnį) ir naudoja juos kaip kuro šaltinį lempoms, kurios teikia šilumą ir šviesą ledinėje aplinkoje.
Net ir šiandien ugnis yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Maistui gaminti turime dujines virykles, orkaites arba atviras keptuves.
Dauguma mūsų suvartojamos elektros energijos pagaminama deginant kurą, o visos pagrindinės pramonės šakos, pavyzdžiui, chemijos ir metalurgijos pramonė, naudoja ugnį arba energiją, gaunamą deginant kurą.
Ugnis taip pat yra svarbi daugelio kultūrų ir tradicijų dalis. Pavyzdžiui, žiemos palydėjimas baigiantis Užgavėnių savaitei, kai sudeginamas žiemos atvaizdas, laukiant ankstyvo pavasario atėjimo.
Kaip ugnis formuoja gyvybę Žemėje
Ugnis daro įtaką ne tik žmonėms. Daugelis tyrimų rodo, kad ugnis, ypač gaisrai, atliko svarbų vaidmenį formuojant gyvybę Žemėje.
Pavyzdžiui, Afrikos savanos ir kitos pievos už savo egzistavimą yra dėkingos periodiniams gaisrų protrūkiams. Jei gaisrų nebūtų, pievos virstų miškais.
Ugnis taip pat atlieka neabejotiną vaidmenį įvairių augalų gyvenimo cikle. Vienai krūmų rūšiai, Arctostaphylos sensitiva, netgi reikia ugnies, kad atsinaujintų.
Ji vadinama rūšimi, kuriai reikia ugnies, kad išaugintų sėklas. Po gaisrų ji greitai išleidžia jaunas šakas ant „degėsių“ ir 5-6 metų amžiaus subrandina vaisius.
Taip augalas prisitaiko prie trumpų intervalų tarp gaisrų.
Daugelis kitų populiarių augalų, atsiradusių prieš 90-350 mln. metų, pavyzdžiui, spygliuočiai (pušys, kadagiai, kedrai ir kt.), eukaliptai ir Proteaceae šeimos atstovai (protea, leukadendronas ir kt.), taip pat turi su ugnimi susijusių evoliucinių prisitaikymų (pvz., turi ugniai atsparią žievę), kurie leidžia jiems klestėti ir daugintis gaisrų veikiamoje aplinkoje.
Ugnis taip pat turėjo įtakos ankstyvajai vabzdžių gyvenimo istorijai, pasiskirstymui ir prisitaikymui. Yra žinoma, kad vabalai (Buprestids coleoptera) poruojasi išdegusiuose plotuose, kuriuos jie atpažįsta naudodami jutimus, galinčius aptikti infraraudonuosius spindulius.
Šie vabalai galėjo išsivystyti tais laikais, kai miškų gaisrai buvo dažni, todėl jie patyrė evoliucinį spaudimą ir buvo priversti išvystyti tokius prisitaikymus, kad išgyventų.
Kita vertus, žinduoliai ir paukščiai elgiasi priešingai. Jų populiacijos didėjo vietovėse, kuriose gaisrai kildavo rečiau arba visai nekildavo.
„Dabartiniai duomenys rodo, kad smulkiųjų žinduolių bendrijos į gaisrus reaguoja priešingai. Išdegusios teritorijos sumažina augalijos išteklius (t. y. maistą ir prieglobstį) ir lemia vienos rūšies dominavimą, o kitų rūšių buvimą ir gausumą“, – teigia tyrimo autoriai.
Po gaisro pasikeitusi augmenija ir augalų struktūra taip pat gali apsunkinti paukščių sugrįžimą į šias vietas net po dešimties metų.
Gaisrai ir planetos ateitis
Net jei paliksime nuošalyje ugnies vaidmenį augalų ir gyvūnų evoliucijoje, ji daro įtaką daugeliui kitų veiksnių, susijusių su gyvybės egzistavimu ir tęstinumu Žemėje.
Vienas iš tokių veiksnių yra deguonis. Jis sudaro 20,95 proc. žemės atmosferos ir yra būtinas daugumai gyvų organizmų išgyventi.
Tačiau daugelis žmonių nesuvokia, kad deguonies koncentracijai šoktelėjus iki 30 ar 40 %, miškai gali išnykti, o kartu su jais ir visos nuo jų priklausomos gyvybės formos.
Dėl per didelio deguonies kiekio žmonėms ir gyvūnams atsiranda deguonies toksiškumas (sukeliantis kvėpavimo sutrikimus), augalams – fiziologinis stresas, dažniau kyla gaisrai.
Kas lemia deguonies kiekį mūsų aplinkoje?
Tyrimai rodo, kad deguonies kiekį atmosferoje reguliuoja gaisrai. O gaisrų tikimybė padidėja, kai deguonies lygis yra neįprastai aukštas.
Didelis gaisrų dažnis ir intensyvumas reguliuoja deguonies kiekį atmosferoje, nes slopina augalų augimą ir biomasės gamybą sausumoje.
Tai reiškia, kad mažiau organinių medžiagų gali būti palaidota tiek sausumoje, tiek pernešama į vandenynus.
Tačiau klimato kaita daro įtaką gaisrų aktyvumui Žemėje, todėl dažnėja didelio masto gaisrai. Paaiškinti ryšį tarp klimato kaitos, gaisrų ir durpių deginimo.
Keičiantis klimatui, gali nutikti dalykų, kurie sutrikdys anglies dioksido balansą.
Gaisrai borealiniuose regionuose taps intensyvesni, o dėl išsiskiriančio didžiulio šilumos kiekio tūkstančius metų kauptos durpės gali pradėti degti ir išskirti didžiulius kiekius anglies dioksido.
Kylanti pasaulinė temperatūra, tarša ir sausra sukels didelius, ilgalaikius ir katastrofiškesnius gaisrus nei bet kada anksčiau.
Kol dar nevėlu, turime suvokti, kad ugnis, reguliuojanti daugelį Žemės ekologijos aspektų, gali viską paversti pelenais ir sukelti didžiulį disbalansą.
