Tikrai ne visi amerikiečiai šiandien gyvena geriau nei prieš kelis dešimtmečius. Globalizacija lėmė dalies gamyklų persikėlimą į Aziją.
Senosios pramonės šakos prarado konkurencingumą. Darbo rinkoje prireikė naujų kvalifikacijų.
Visgi realiosios amerikiečių pajamos nuo 2007 metų išaugo 13 proc. Nelygybę skaičiuojantis Gini koeficientas aukštesnis nei Europos šalyse, bet reikšmingai nepakitęs per du dešimtmečius.
Ir nors Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvena vos 4 proc. pasaulio žmonių, ši šalis sudaro ketvirtadalį globalios ekonomikos.
Ar tikrai galima daryti išvadą, kad sistemą reikia griauti, nes ji nepalanki JAV? Prezidentas priėmė tokį sprendimą įvesdamas muitus – ir kol kas atsitraukti neketina.
Tik pats faktas, kokią globalią turbulenciją tai sukėlė, įrodo, kad JAV įtaka ir galia neproporcingai didelė.
Vertinti, kaip D. Trumpui sekasi, būtų paprasčiau žinant, ko šiais veiksmais siekiama. Tačiau ir keliami tikslai – prieštaringi.
Pirma, D. Trumpo tarifai nėra atsakomieji, kaip žadėta. Viskas suvesta į elementarią formulę – jei JAV turi prekybos deficitą su partneriu X, tuomet partneris X taiko nesąžiningus prekybos barjerus – ir tarifinius, ir netarifinius.
Pagal tai Europos Sąjungos (ES) tarifų JAV lygis staiga šoko iki 39 proc., nors vidutinis jų dydis pernai tebuvo 1 proc. Sunkiai įtikinama, jog būtent tokia formulė aprėpia visus tarptautinės prekybos niuansus.
Bet ir tai ne viskas. JAV, savo pačių skaičiavimais, turėjo prekybos perviršį su Jungtine Karalyste ar Saudo Arabija.
Nepaisant to, joms vis tiek įvestas tarifas. Taigi viso ko esmė – prekybos deficitas. Išskyrus skaičiavimus, kuriuose deficitas neaktualus.
Ir net čia reikia daryti išlygą, nes importo muitai, „įvedami visiems“, reiškia „įvedami visiems“, išskyrus Rusiją, Kubą, Šiaurės Korėją ar Baltarusiją. Nors su Rusija, pvz., JAV prekybos balansas – deficitinis.
Galiausiai formulėse apskritai nėra paslaugų eksporto, kuriuo stipri Amerikos ekonomika. Viskas vertinama tik per prekių prizmę.
Antra, neaišku, ar tarifais siekiama pajamų į biudžetą, ar teisingumo. Pavyzdžiui, D. Trumpas skelbia, kad tai padės sumažinti valstybės skolą. Naujieji tarifai per dešimtmetį gali atnešti 3,2 trln. dolerių papildomų pajamų – bet kartu sumažinti BVP beveik 1 proc.
Tačiau jei tarifai yra tik derybinis svertas, kitos valstybės, sutikdamos su D. Trumpo reikalavimais, turėtų sulaukti tarifų mažinimo. Bet taip pat pajamų iš jų nebeliktų.
Taigi, jei tarifai efektyvūs, jie finansinės naudos neatneš; jei tarifai vis tik liks, net ir kitoms valstybėms paklusus – tai sprendimas ne apie „teisingumą“, o apie nuolatinį apmokestinimą.
Trečia, tarifai dalį JAV kompanijų apsaugos nuo konkurencijos, bet kitoms lems kaštų augimą, nes pabrangs žaliavos ir komponentai. D. Trumpas su tarifais sugrąžino šalies ekonomiką į XX a. pradžią, bet tuomet Amerika buvo kur kas mažiau priklausoma nuo importo, nei dabar.
Bazinis D. Trumpo tarifas jau įsigaliojo. Didieji pradės veikti balandžio 9-ąją. D. Trumpo administracija skelbia, kad su jais nori kalbėtis 50 valstybių atstovai – tikėdami, kad dar ne viskas prarasta.
Prezidentas jiems veikiausiai sakys, kad ekonomikos sukratymas – vienintelis būdas atkurti teisingumą. Bus įdomu stebėti, kaip raudonuojančios akcijų rinkos, pensijų fondai ir infliacijos rizika privers pačius amerikiečius susimąstyti, ar tikrai visas pasaulis juos išdūrinėja.
