Vilniaus širdyje, ten, kur Vilnelės upė vingiuoja tarp senų namų ir kūrybos erdvių, vakar vyko ypatinga šventė – Užupio Respublika minėjo savo 27-ąsias nepriklausomybės metines. Šis unikalus Vilniaus senamiesčio priemiestis, tapęs nepriklausoma „valstybe valstybėje”, dar kartą įrodė, kad balandžio 1-oji gali būti ne tik pokštų, bet ir tikros bendruomeninės magijos diena.
Šiais metais šventėje ypatingą vietą užėmė garbingi svečiai iš Anykščių. Žinomas kultūros veikėjas Laimas Fergizas nuo ankstaus ryto nepraleido progos įamžinti tradicines maudynes Vilnelėje, kai drąsiausi respublikos gyventojai sujungė upės krantus specialia Užupio vėliava – simboliniu gestu, pabrėžiančiu bendruomenės vienybę.
Tradicinis šventinis pasienio ir muitinės atidarymas – ant Užupio tilto žurnalistui iš Anykščių taip pat paliko didelį įspūdį. „Tai vienintelė respublika pasaulyje, kur sienų apsauga stiprina, o ne skiria bendruomenes,“ – juokavo dar vienas sutiktas anykštėnas, rodydamas ką tik gautą vizą su Užupio antspaudu.
Šventiniai renginiai pritraukė tiek vietinius, tiek svečius iš Anykščių, tiek viso pasaulio bendruomenę. Norėdami patekti į šią mažytę respubliką, lankytojai turėjo gauti specialias „vizas“ prie tilto, vedančio į Užupį. Pasienio punktas, papuoštas daugiakalbe atributika, tapo pirmuoju žingsniu į teritoriją, kur kasdienybė susilieja su menu.
Ypač įspūdinga buvo tradicinė šventinė eisena su žirgais ir legendiniu Vilniaus varinių dūdų kolektyvu „The Honkin’ Dudes Brass Band“, kuri nusidriekė nuo Užupio gimnazijos iki Angelo aikštės. Žiūrovai, susirinkę palei maršrutą, mojavo keturių spalvų Užupio vėliavėlėmis, simbolizuojančiomis skirtingus metų laikus.
Menas visomis formomis
Dienos programa buvo pripildyta meno: nuo GODO galerijoje vykusio parodos pratęsimo su ambient garso takeliu iki Vyganto Vėjo tapybos parodos studijoje „Useptyni“. Užupio gatvėse skambėjo muzika, o jaunimas dalyvavo žongliravimo dirbtuvėse prie Vilnelės.
Vienas netikėčiausių renginių – Pasaulio DURNIAUS čempionatas, sutraukęs kortų žaidimo entuziastus į barą „Devinkė“. „Tik Užupyje durniaus titulas gali būti garbingas,“ – juokavo anonimu norėjęs likti anykštėnas, registruodamasis į turnyrą.
Užupio fenomenas – tai daug daugiau nei vienos dienos šventė. Per 27 metus ši „respublika“ išvystė visą infrastruktūrą: turi savo konstituciją (išverstą į daugiau nei 50 pasaulio kalbų), stabilią valiutą (EuroUžą), Parlamentą, Vyriausybę ir net nacionalinį patiekalą – UžBurgerį.
Įspūdingas ir Užupio tarptautinių ryšių tinklas – respublika yra akreditavusi daugiau nei 250 ambasadorių įvairiuose kraštuose, o tarp garbės piliečių galima rasti tokias asmenybes kaip Jonas Mekas, Dalai Lama ir kiti.
Nuo apleisto rajono iki turistų traukos centro
Įdomu tai, kad prieš kelis dešimtmečius Užupis buvo laikomas apleista ir pavojinga Vilniaus dalimi. Respublikos idėja, gimusi menininkų ir vietos gyventojų galvose, ne tik sukūrė unikalų kultūrinį reiškinį, bet ir prisidėjo prie viso rajono atgaivinimo.
„Užupio respublika yra puikus pavyzdys, kaip kūrybiškumas ir bendruomeniškumas gali transformuoti erdvę,“ – teigė vienas iš renginio organizatorių. „Mes įrodėme, kad ribos egzistuoja tik mūsų galvose.“
Šventė baigėsi tradicine „laimės valanda” Angelo aikštėje ir amerikiečių pianisto Brayden Drevlow improvizaciniu pasirodymu Užupio kavinės terasoje.
Stebint vakarėjantį Užupį, kuriame laimingai maišėsi vietiniai ir turistai, menininkai ir verslininkai, jaunieji ir vyresnieji, tapo aišku – ši mažytė „respublika” sugebėjo sukurti kažką didesnio nei geografinė teritorija. Ji sukūrė erdvę, kur laisvė ir kūryba tampa ne tik žodžiais, bet ir gyvenimo būdu.
O kuo gi Anykščiai ne respublika? Ar neturi šis žavus Lietuvos kampelis savo unikalios konstitucijos, įrašytos gamtos paminklų akmenyse ir literatūros klasikų kūriniuose? Galbūt atėjo laikas ir Anykščiams paskelbti savo meninę nepriklausomybę, kur Puntukas taptų parlamento rūmais, o Šventoji – natūralia siena su vizų kontrolės punktais?
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai
