„Teatro be uždangos“ iniciatyva išsivystė labai proziškai – norėta sukurti terpę, kurioje būtų galima laisvai kalbėtis apie spektaklius, atsakyti į žiūrovams kylančius klausimus, kartu apsvarstyti įvairiuose kūriniuose atsiskleidžiančias temas, dalintis kuriozais ir tiesiog pabūti meną mylinčių žmonių draugijoje.
Įprastai kviesdami į susitikimą aktoriai pasirenka jo centru kokį nors repertuare artėjantį spektaklį, šįkart, prieš pat Tarptautinę teatro dieną, jie nori pabrėžti, kad teatras įvyksta ir išsipildo tik erdvėje tarp scenoje esančių aktorių ir į ją susitelkusių žiūrovų.
Vienas iš šventinio „Teatras be uždangos“ susitikimo dalyvių – jau 45 metus Klaipėdos dramos teatre skaičiuojantis aktorius Rimantas Pelakauskas, scenoje sukūrė daugybę pačių įvairiausių vaidmenų.
Anot jo, profesinio kelio pradžią žymėjo šiek tiek egoizmu pažymėtas laikas, „pas mus kiekvieną juk yra egoistiškoji dalis – ką iš to gausiu, ką pasiimsiu, kiek būsiu matomas. Ir man norėjosi žinomumo, norėjosi būti centre.
Natūralios žmogiškos silpnybės, bet su laiku atėjo gilesnis supratimas, atėjo žinojimas, kad dalykai scenoje ne apie mane, o apie mus“.
Pasak aktoriaus, tas suvokimas pradėjo formuotis su vienu pirmųjų vaidmenų teatre, Reginos Steponavičiūtės spektaklyje „Ir sidabro gija nutrūks“ (1982).
„Tai buvo epizodinis vaidmuo, jame negalią turintis žmogus, kaip ir dabar mūsų teatre sukurtame spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ Džiugo Grinio vaidinamas Oskaras, neša savyje kitus paliečiančią šviesą.
Vaidindamas tame spektaklyje supratau, kad per teatrą galime siekti padaryti pasaulį geresniu, žmogų geresniu. Gal po spektaklio žiūrovas išeis geresnis. Tai buvo pradžia įsisąmoninimo dėl ko mes, aktoriai, einame į sceną“, – dalinosi R. Pelakauskas.
Aktyvus Klaipėdos dramos teatro aktorių bendruomenės narys, dažnas iš už teatro išvykstančių pjesių skaitymų dalyvis patį teatrą mato, kaip vieną iš retų vis dar egzistuojančių platesnio bendražmogiško ryšio erdvių.
Vis labiau įtinklinta ir virtualioje erdvėje susijungusi žmonių bendruomenė, paradoksalu, atrodo vis vienišesnė, „kompiuterių ir telefonų laikais vis mažiau bendraujame akis į akį, tad šiandieniniame pasaulyje dažnai jaučiasi, kad žmogus su didžiulėmis globaliomis, o kartu labai asmeniškomis problemomis lieka pats vienas.
Teatras yra ta vieta, kur apie tas problemas kalbamės tiesiogiai. Kai aktorius išeina į sceną – mezgasi ryšys tarp jo ir žiūrovo, žmogiškas ryšys, leidžiantis dalintis savo nerimu, savo aistra, savo lūkesčiais, savo meile – tai labai svarbu“.
Būtent šį ryšį, unikalaus buvimo kartu ir abipusio supratimo jausmą R. Pelakauskas įvardija kaip didžiausią aktorystės teikiamą laimę, „kai išeini į sceną ir įvyksta tas momentas, tas supratimas, kad aš kalbu, o žiūrovai man atsako – savo juoku, savo atodūsiais, kad mes kalbamės vieni su kitais, girdime vieni kitus – tai yra svarbiausia“.
Ne veltui aktorius teatrą apibūdina kaip vietą, kur tarpsta žmogaus siela, „teatras atlieka didžiulę psichoterapinę funkciją, taip savo gyvenime gydome kūną, nervus, bet dažnai nepasirūpiname siela. Turim rasti jėgų gydyti ir savo sielą. Teatras būtent ta vieta, kur rūpinamės žmogaus siela“.
Susitikime su žiūrovais dalyvaus ir teatro gyvenime aktyviai dalyvaujanti jaunosios kartos aktorė Samanta Pinaitytė. Praėjusiais metais „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje aktorė buvo apdovanota kategorijoje „Pradedančioji menininkė“ už Olgos vaidmenį Dmitrijaus Krymovo režisuotame spektaklyje „Fragmentas“.
Šiemet ji vėl tarp šio garbingo apdovanojimo nominantų – šįkart „Nepagrindinio moters vaidmens“ kategorijoje už Mokytojos vaidmenį D. Krymovo spektaklyje „Requiem“.
Aktorė taip pat yra viena iš teatre išaugusios Vaikų teatro studijos mokytojų, aktyviai dalyvauja į bendruomenės įtrauktį orientuotose „Esminių mazgų“ veiklose, kartu su kitais iniciatyviais aktoriais veda kūrybines dirbtuves žmonėms su įvairiomis negaliomis.
Kalbėdama apie buvimą teatro dalimi, pabrėždama ryšio su žiūrovais svarbą, ji pritarė kolegai R. Pelakauskui, „svarbiausia – ryšys su žiūrovu – tai, kas įvyksta spektaklio metu, kurį patiriame čia ir dabar.
Tai sunku apibūdinti, bet kai tai įvyksta, atrodo, net visa erdvė sutirštėja, tuomet įvyksta ir pats spektaklis“. Pasak aktorės, kiekvienas spektaklis turi savo vidinę žinutę, tad aktoriams svarbiausia, kad ji pasiektų žiūrovą, „turbūt pagrindinė, nekintanti aktoriaus profesijos prasmė – nešti tą žinią“.
Pats teatras, jos nuomone, šiandieniniame pasaulyje nėra ir negali būti pasyvus, „teatras turėtų būti socialiai aktyvus bei skatinti tokiais būti ir žiūrovus. Teatras per spektaklius turi bandyti žmonėms parodyti ir įsileisti juos į kitokio, kartais net ne visai malonaus pasaulio viziją, skatinti fantazuoti, nebijoti kelti klausimus ir kartu ieškoti atsakymų“.
Ketvirtus metus Klaipėdos dramos teatre skaičiuojanti S. Pinaitytė pripažino, kad teatras jai nuolat atsinaujinančių ir praturtinančių patirčių erdvė, „kiekvienas naujas procesas, naujo spektaklio statymas man yra kažkas naujo ir nepažįstamo.
Teatre nuolat jaučiuosi kaip kokioje laboratorijoje, tyrinėjimo centre: skirtingi režisieriai, skirtingos meninės raiškos priemonės, skirtingi „priėjimai“ prie vaidmenų.
Nuolat mokausi ir išmokstu kažko naujo. Jaučiu, kad teatras man neleidžia sunykti, jis man nuolat pasiūlo kažką naujo, skatina augti ir mokytis, moko atmesti savo įsitikinimus. Teatre viską turi priimti atviru protu ir širdimi, sukurti naują tikrovę. Čia yra aktorystės džiaugsmas“.
Susitikime su žiūrovais dalyvaus ir Eglė Barauskaitė, dar viena ilgametė Klaipėdos dramos teatro aktorių trupės narė.
Paskutinis jos vaidmuo – didelio žiūrovų ir teatro kritikų dėmesio sulaukusiame „Mane vadina Kalendorium“, pagrindinio veikėjo Oskaro mama Klara, kuriuo ji jautriai ir giliai perteikė mamos meilę savo vaikui, rūpestį ir nerimą dėl jo.
Aktorė taip pat kūrė ir vieną įspūdingiausių vaidmenų pernai „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose geriausiai įvertintame Adomo Juškos režisuotame spektaklyje „Vakarų krantinė“.
E. Barauskaitė retai dalina interviu, bet tiesioginiai susitikimai su publika jai mieli – ji visada noriai dalyvauja tiek išvykstamuosiuose pjesių skaitymuose, tiek kai skaitymai rengiami pačiame teatre.
Klausiama apie aktorystės prasmę, paties teatro reikšmę, ji neslėpė didžiulės pagarbos šiai meno institucijai, „man teatras – tai apsijungimas, šventa bendrystė. Tai energijų mainai čia ir dabar.
Scena yra mano aistra. Kurdama vaidmenį visada ieškau atsakymų į man svarbius iš žmogaus vidinės gelmės kylančius klausimus. O ji bedugnė“.
Kalbėdama apie savo profesijos teikiamą laimę, ji atliepė prieš tai pasisakiusius kolegas – tai visada ryšys, „didžiausias džiaugsmas, kai spektaklis jaudina, atliepia ir rezonuoja žiūrovui.
Tai – laimės akimirkos, kartais visam gyvenimui liekančios mūsų emocinėje atmintyje“. Teatras, pagal E. Barauskaitę, apjungia tiek R. Pelakausko, tiek S. Pinaitytės įvardintas savybes – tai ir paguoda, erdvė gyti sielai, bet ir imperatyvas burtis, augti bendruomenei, „manau, kad teatras geba palaikyti, gydyti, įkvėpti žmogų, paveikti jį intelektualiai, o taip pat dvasine prasme apjungti bendruomenę.
Keičiasi pasaulis, keičiasi ir teatras. Teatras – tai mes“.
„Teatro be uždangos“ susitikime su žiūrovais kovo 25 d. dalyvaus aktoriai Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Eglė Barauskaitė, Karolis Maiskis ir Karolina Kontenytė. Renginys nemokamas, bet jame reikia registruotis: bit.ly/registracijos–forma
