Tuo tarpu žurnalistas Arkadijus Vinokuras, oponuodamas kitam žurnalistui Vidmantui Valiušaičiui, teigia, kad „neabejotini dokumentai rodo, kad K. Škirpa sąmoningai pasirinko antisemitinę propagandą idant įsiteiktų naciams.
Deja, dokumentai rodo, kad šis įsiteikimas nebuvo vien tik lūpų prisipažinimas. Pavyzdžiui, 1940 m. gruodžio 5 d. rotatoriumi 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF, kurio vadas buvo K. Škirpa, paruošta apžvalga „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“.
Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“.
Tad, kas gi buvo pulkininkas Kazys Škirpa kurio vadu Vilniuje buvo pavadinta alėja, tačiau po kiek laiko pakeista į Trispalvės alėją?
Pirmojo pasaulinio karo metais Kazys Škirpa studijavęs Peterburge, buvo mobilizuotas jis pateko į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gavo paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske.
Revoliucijos ir pilietino karo metais Škirpa dalyvavo organizuojant lietuvių karinius dalinius Rusijoje.
Lietuvos Savanorių Sąjunga vėliau pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu, o Prezidentas Antanas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam.
1918 metų pabaigoje jis kartus su Jonu Pajauju parengė atsišaukimą į Vilniaus gyventojus:
„ <...> Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys!
Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę.
Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį.
Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!…
“Piliečiai, Vilniaus Komendantūra šaukia į apsaugos savanorių pulkus visus piliečius, be tautos skirtumo. . .
Mūsų Kraštui ir mūsų laisvei gręsią pavojus— prie ginklo!
Vilniaus Karo Komendantūra”
Būdamas Vilniaus karo komendanto Liudo Giros, kuris tuomet susirgo, pavaduotoju 1919 m. sausio 1 dieną su kitais savanoriais Kazys Škirpa Gedimino pilies bokšte vietoj vokiškos iškėlė tautinę vėliavą.
Lenkų pajėgoms spaudžiant, pasitraukęs iš Vilniaus jis buvo Kauno komendanto padėjėjas, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, buvo Steigiamojo Seimo narys, o vėliau pradėjo diplomatinę karjerą.
1928 – 1937 metais Škirpa buvo karo atašė Berlyne.
Per tą laiką jis įsigijo draugų vokiečių karininkų tarpe ir susipažino su vokiečių karo vadovybe. Istoriografijoje teigiama, kad jam pavyko gauti leidimą Lietuvos karininkams lankyti Vokietijos Generalinio Štabo akademiją ir galimybę karininkams atlikti stažuotę vokiečių kariuomenės rikiuotės dalyse.
1938 metais Škirpa ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Lenkijoje, o nuo 1939 metų Vokietijoje.
1939 m. kovo mėnesį Škirpa drauge su Užsienio reikalų ministru Urbšiu dalyvavo derybose dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijos Reichui.
Sudėtingoje pasirinkimo tarp bolševikinės Rusijos ir nacistinės Vokietijos alternatyvoje politinė Kazio Škirpos orientacija neabejotinai buvo Vokietijos pusėje.
Tačiau, anot vokiečių žvalgybos, nepaisant orientacijos į Vokietiją, jis buvo „tvirtas antikomunistas, didelis lietuvių nacionalistas ir lietuvių interesai jam visada bus svarbiau nei Vokietijos reicho“.
1939 metais Vokietija, ruošdamasi karui su Lenkija, per savo diplomatus ir Lietuvos atstovą Berlyne siūlė Lietuvai atsiimti Vilnių.
Kazys Škirpa buvo žygio į Vilnių šalininkas.
Sovietams okupavus Lietuvą, Berlyne jis 1940 m. lapkričio mėnesį su kitais lietuvių patriotais suorganizavo dėl antisemitinės agitacijos nevienareikšmiškai vertinamą Lietuvių aktyvistų frontą, o po 1941 metų Birželio sukilimo šios organizacijos buvo paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, tačiau Vokietijos valdžia neleido jam išvykti iš Berlyno.
1941 metų Birželio sukilimas
Vokietijoje Škirpa rėmė “Naujosios Europos” viziją, kurioje Lietuva ir kitos Ryt7 Europos tautos būtų “kultūrinis avanpostas prieš rusiškai- azijietišką komunizmą ir barbarizmą“.
Geopolitiškai Škirpa troško tvirtos Europos valstybių sąjungos, kurioje dominuotų technologiškai ir ekonomiškai pažangiausia valstybė, o tokia buvo Vokietija.
1943 m. spalio mėn. Škirpai buvo leista aplankyti Lietuvą. Grįžęs iš tos kelionės, jis 1944 m. vasario 5 d. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame pažymėjo kad lietuvių tauta geriau negu bet kas kitas žino, kokia yra bolševikų okupacijos kaina ir kritikavo Vokietijos politiką Lietuvoje, kadangi ji neatsižvelgė į lietuvių interesus atkurti Nepriklausomą valstybę.
Į tai vokiečiai atsakė Škirpos suėmimu ir internavimu politinių nusikaltėlių stovykloje Bad Godesberge.
Nors provokiška Kazio Škirpos orientacija nepakito viso karo metu, tačiau jam pasibaigus sąjungininkų valdžia nelaikė jo karo nusikaltėliu ar nacistų kolaborantu ir netaikė jokių apribojimų.
1945 metais Kazys Škirpa su šeima atsidūrė Paryžiuje, o 1946 m. persikėlė į Airiją, kur dėstė rusų kalbą Airijos universitete Dubline.
Nuo 1949 metų jis apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir iki 70 metų dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, kurioje dalyvavo įvairiuose JAV žvalgybos projektuose analizuojant su Sovietų sąjungos kariuomene susijusių dokumentų informaciją „Šaltojo karo“ metais.
Tad kaip gi galima vertinti Kazio Škirpos vaidmenį XX amžiaus Lietuvos istorijoje ir ypač 1941 metų Birželio sukilimo metu?
Filosofas Vytautas Ališauskas apie jį rašo: „menkai reikšmingas tarpukario veikėjas, kuriam pasitaikė įvykdyti misiją iškelti vėliavą ant Gedimino kalno atgautame Vilniuje, vėliau nedrausmingas diplomatas, įtikėjęs savo genialumu, toks likęs iki gyvenimo galo.
Mėgavęsis savo beprasme veikla nacistinėje Vokietijoje, bet nei padaręs kažką tikrai baisaus, nei kilnaus ir didingo“.
Tuo tarpu Kalifornijos universiteto profesorius Algis Avižienis teigia, kad „Kazys Škirpa vis dėlto buvo Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas.
Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu, tai mes vėl priartėjome prie Sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas.“
Didžiausias diskusijas kelia LAFo antisemitizmas, Lietuvos laikinosios vyriausybės tapatinimas su pirmosiomis karo su Sovietų sąjunga dienomis prasidėjusiais žydų persekiojimais, jų turto grobimu ir žudynėmis.
Viename LAF dokumente buvo rašoma: „Žydas nepriklauso jokiai tautinei bendruomenei. Jis neturi tėvynės ir valstybės.
Jis visur ir visuomet yra tik žydas. Rusijos žydas buvo ir liko pats aktingiausias komunizmo variklis.
Drauge su okupacine kariuomene prigužėjo į Lietuvą eibės žydų, kaip komisarų, čekistų, politrukų ir t. t.
Taip pat ir Lietuvos žydas buvo ir ligi paskutinio akimirksnio paliko pats atkakliausias rusiškojo bolševizmo tarnas, pats šuniškiausias svetimųjų okupantų valios vykdytojas, pats šlykščiausias smaugėjas ir parazitas, kokį tik bet kada yra jutusi ant savo sprando lietuvių tauta. “
Bet ar Holokausto pradžia Lietuvoje buvo Birželio sukilimo išdava ar susidariusių geopolitinių aplinkybių rezultatas?
Kas buvo didesnė blogybė lietuviams – vokiečių nacistai ar rusų bolševikai?
Ar sąjunga su Vokietija turėjo ateitį?
Kokį vaidmenį atliko Kazys Škirpa Lietuvos XX amžiaus istorijoje? Ar vertas įmažinimo jo atminimas?
Iš šiuos klausimus bus bandoma atsakyti diskusijoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje 2025 m. kovo 21 dieną 17 val. Konferencijų salė. Priešpilio gatvė nr. 2,
Dalyvauja: istorikas dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas), žurnalistas Vidmantas Valiušaitis (LR Seimo nario Valdo Rakučio patarėjas). Moderatorius – Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis.