Bakterinė liga „Huanglongbing“ (liet. geltono drakono liga) tapo viso pasaulio citrusinių vaismedžių augintojų siaubu – jos pažeisti medžiai meta nesunokusius vaisius, o patys per keletą metų nunyksta. Agronomai sako, kad nors ši liga jau tituluojama viena baisiausių augalų ligų pasaulyje, Lietuvos vaismedžių augintojams jos baimintis nereikia.
Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto mokslininko doc. dr. Vytauto Liako (nuotraukoje) teigimu, „Huanglongbing“ yra bakterijų sukeliama liga, kuri plinta medžių lajomis ir sukelia medžių nykimą, o vėliau – žūtį. Liga kol kas sunkiai įveikiama, nes jos nepavyko nustatyti, klasifikuoti ir gydyti bei išnaikinti per pastarąjį šimtmetį.
„Pradėjus citrusinių augalų plantacijose Pietų ir Šiaurės Amerikoje plisti „geltonojo drakono“ ligai, anksčiau vadintai citrusinių vaisių žalėjimu, sunerimo ir mūsų augintojai. Sunerimti galime nebent dėl šios ligos bei kitų veiksnių sukeltų citrusinių vaisių kainos pokyčių, o kad liga galėtų pakenkti vaismedžiams vidutinio klimato zonoje, kol kas nėra duomenų, nebent būtų užsikrėtę atvežtiniai citrusinių šeimos dekoratyviniai augalai – tuomet juos reikėtų sunaikinti“, – sako doc. dr. V. Liakas.
Apelsinai tampa netinkami maistui
Ligą sukeliančias bakterijas daugiausia perneša vabzdžiai (citrusinių vaisių lervos), tačiau jos taip pat gali plisti skiepijant augalus ir platinant užkrėstą augalinę medžiagą. Nors ligos sukėlėjai yra bakterijos, liga neplinta per žmonių kontaktą ar oro būdu.
Pasak doc. dr. V. Liako, pagrindiniuose apelsinmedžių auginimo regionuose Kinijoje ir Brazilijoje dėl šios ligos medžių skaičius sumažėjo 10-30 proc. Kadangi nuo šios ligos vaistų nėra, vienintelis būdas jos atsikratyti – naikinti užkrėstus medžius, todėl išlaidos yra didžiulės.
„Ši pasaulinį mastą jau įgavusi citrusinių vaisių liga atkreipė ne vienos šalies valdžios dėmesį, vien JAV Vyriausybė tyrimams išleido 400 milijonų JAV dolerių. Ir vis dėlto nerandama sprendimo, o liga ir toliau plinta“, – teigia pašnekovas.
Citrusinių vaisių liga kelia susirūpinimą ne tik agronomams, bet ir apelsinų sulčių gamintojams. Manoma, kad, pavyzdžiui, Brazilijos vadinamojoje „citrusinių vaisių juostoje“ ja jau serga apie 25 proc. medžių ir liga plinta toliau. Šaliai, kuri užima apie 70 proc. pasaulinės apelsinų sulčių rinkos ir yra viena svarbiausių apelsinų tiekėjų Europai, tai yra išties grėsmingas rodiklis.
Pasak didžiausios Lietuvoje sulčių, nektarų ir vaisių gėrimų gamintojos „Eckes-Granini Baltic“ vadovo Mariaus Gudausko, Brazilijoje dėl silpnų pastarųjų keleto metų derlių priskinama vis mažiau apelsinų, dabar dar prisideda neigiamas „geltonojo drakono“ ligos poveikis. Užkrėsti medžiai užaugina žalius, deformuotus ir karčius vaisius, netinkamus parduoti kaip šviežius arba naudoti sulčių gamybai.
„Didieji apelsinų sulčių tiekėjai jau seniai pranešė apie šias aplinkybes, kurios daro įtaką tiekimo įsipareigojimams. Visi anksčiau paminėti veiksniai lemia didžiulį koncentruotų apelsinų sulčių trūkumą ir kainų pokyčius. Įtempta situacija iš mūsų reikalauja išankstinio planavimo, lankstumo, nes mes per metus pagaminame daugiau nei milijoną litrų apelsinų sulčių, kurių gamybai reikalingos koncentruotos sultys atvežamos būtent iš Brazilijos tiekėjų. O apelsinų sulčių mėgėjai turės prisitaikyti prie augančių kainų“, – komentuoja M. Gudauskas.
Lietuvos sodininkus gąsdina degligė
Pasak doc. dr. V. Liako, mūsų platumoje irgi pakanka sunkiai kontroliuojamų vaismedžių ligų. Viena tokių – pavojingiausių ligų trejetuke esanti bakterinė degligė Erwinia amylovora (Burrill). Ši bakterija gali pažeisti daugybę augalų, tarp jų sodininkų mėgstamas kriaušes, obelis, svarainius, cidonijas, gudobeles, kaulenius, šermukšnius, medlievas, fotinijas ir t.t.
„Tai augalų patogeninė bakterija, kurią platina vabzdžiai (bitės, amarai, vapsvos, musės ir kt.) bei migruojantys paukščiai. Ji gali būti pernešta su sodinamąja ir skiepijimo medžiaga, naudota tara ar pakavimo medžiaga, su vėju, lietumi. Liga gali plisti labai greitai – per dvejus metus gali pažeisti 80–90 proc. sodo augalų, o pažeisti augalai žūva per vienerius–dvejus metus. Jautriausi kenkėjui yra 1–4 metų sodinukai“, – vardija jis.
Yra ir kitų ligų, galinčių padaryti žalos puoselėjamiems sodams, tačiau tai daugiausiai grybinės ligos, kurių kontrolė nėra sudėtinga, tereikia nuo pavasario laikytis tam tikros sodininkystės kultūros.
Pašnekovas pastebi, jog kartais bijoma naudoti augalų apsaugos priemones, bet reikia prisiminti, kad stipriausius nuodus yra sukūrusi pati gamta – pradėjęs pūti obuolys gali būti nuodingesnis nei purkštas pavasarį augalų apsaugos priemonėmis. Vėliau nenorint naudoti chemijos, galima rinktis biologinius produktus, kurių pastaruoju metu yra apstu.
Kenkėjai agresyvėja dėl šylančio klimato
Doc. dr. V. Liakas atkreipia dėmesį, kad daugiau nerimo kelia kenkėjai, kuriems dėl šiltėjančio klimato susidaro vis palankesnės sąlygos plisti ir daugintis. Šiltesnė temperatūra pailgina vegetacijos sezoną, todėl kenkėjai ilgiau išlieka aktyvūs, per metus atsiranda daugiau jų kartų. Kenkėjai lengviau išgyvena švelnesnes žiemas, todėl pavasarį pastebimos didesnės jų populiacijos.
Kylant temperatūrai, kenkėjai, kuriuos anksčiau ribojo šaltesnis klimatas, gali išplėsti savo arealus į naujas teritorijas. Šiltesnis klimatas gali paskatinti invazinių kenkėjų rūšių plitimą, taip sutrikdant vietos ekosistemas. Klimato pokyčiai gali sutrikdyti natūralią kenkėjų ir jų plėšrūnų pusiausvyrą – jei kenkėjų plėšrūnai prisitaiko mažiau, kenkėjų populiacijos gali nekontroliuojamai didėti.
„Aukštesnė temperatūra ir kintantys krituliai gali kelti stresą augalams, todėl jie tampa jautresni kenkėjų antplūdžiui. Be to, dėl aukštesnės temperatūros kenkėjai pavasarį gali pasirodyti anksčiau, o tai sutampa su pažeidžiamomis augalų augimo stadijomis. Aukštesnė temperatūra taip pat gali pagreitinti kenkėjų medžiagų apykaitą, todėl jie intensyviau maitinasi ir padaro didesnę žalą augalams“, – sako doc. dr. V. Liakas.
Norint spręsti problemas, susijusias su sodo kenkėjų plitimu, reikia derinti įvairias strategijas, įskaitant integruotą kenkėjų kontrolę, ir neapsiriboti muilo ar pelenų tirpalais. Pašnekovas pataria rinktis ligoms ar kenkėjams atsparių augalų veisles, vykdyti kenkėjų populiacijų stebėseną ir kontrolę aplinkai nekenksmingais metodais. Sodininkams taip pat svarbu nuolat turėti informacijos apie kylančias kenkėjų plitimo grėsmes.
Šaltinis: Nyksciai
