Laima VILIMIENĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė, kultūros vadybininkė, muzikologė
Egzaminų laikiau tikrai labai daug. Muzikantai nuo vaikystės mokosi keliose mokyklose ir kasmet laiko baigiamuosius egzaminus. Prisimenu tą jų sukeltą ne itin malonų jausmą. Kadangi po aštuntos klasės mokiausi Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), ten kasmet būdavo beprotiškai daug egzaminų – ir bendrojo lavinimo, ir muzikinių. Galima sakyti, mus grūdino ir ruošė scenai, kad neliktų jokio baimės jausmo.
Bendrojo lavinimo egzaminai man nebuvo joks baubas, nes mokiausi gana gerai. Rašyti rašinius buvo vienas malonumas. Baigiau Stasio Šimkaus mokyklą tais metais, kai dar galiojo paskyrimų sistema. Pagal baigimo balus studentai buvo reitinguojami ir gaudavo teisę arba stoti į aukštąją mokyklą, arba darbo vietą kažkur rajone. Tad egzaminai buvo labai reikšmingas dalykas.
Dabartiniams abiturientams, palyginti su mumis, sunkiau yra dėl nuolatos besikeičiančios sistemos. Pastovumo nebuvimas – tikrai vienas blogiausių dalykų.
Prof. dr. Rimantas BALSYS, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas
Labiausiai įsiminė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas – rašiau apie Vaižgantą. Tikrai nejaučiau baimės nei tokio streso, kokį dabar patiria mokiniai. Mes tikrai mokėjome daugelį dalykų, mūsų rašiniai buvo brandesni ir literatūrinė analizė buvo tikrai panaši į literatūrinę analizę, o ne įvairios improvizacijos, kai rašyti gali tik perskaitęs knygos pavadinimą.
Gyvenau kaime, gamtos apsuptyje. Ruoštis egzaminams buvo vienas malonumas. Išsitiesi pievoje, paskaitai knygą. Visada turėjau gerą galimybę keliaudamas iki autobuso 3 kilometrus per mišką apmąstyti tai, ką esu paskaitęs. Daug idėjų man yra kilę einant tuo keliu. Net interviu kartais imdavau iš savęs, nes nuobodu vienam eiti.
Man egzaminai kokio nors esminio posūkio nepadarė. Žinoma, to balo norėjosi geresnio, bet lėmė kiti dalykai – tada buvo stojamieji egzaminai ir tas balas, kurį atsinešdavai iš mokyklos, sudarė labai nedidelę dalį. Būtų mano valia, grįžčiau prie šitos tvarkos.
Mums egzaminai nebuvo sunkūs. Programos buvo aiškios, logiškos, vadovėliai nuoseklūs, egzaminai iš tų dalykų, kurie buvo programose. Ir visų tų nesąmonių, kurios dabar dedasi su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos globojama įstaiga, kuri rengia egzaminus, tais laikais nebuvo. Pasitikėjimo klausimas, o juo labiau kad kas nors nutekins informaciją, niekam nebuvo aktualu. Mano galva, dėl to tikrai ne blogesnė karta užaugo.
Dabar prikuriame tokių visokių papildomų barjerų, kažkokių komisijų, ekspertų prisamdome, o kas iš to išeina, matote patys – skandalas ant skandalo. Jeigu man kas nors leistų, aš per mėnesį sutvarkyčiau visą šitą sistemą: pasikviesčiau tris mokytojus, kurie dirba mokykloje, ir mes parengtume egzaminų užduotis pagal tai, kas yra vadovėlyje ir kas yra programoje.
Birutė SKAISGIRIENĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja
Suprantu dabartinius moksleivius ir labai juos užjaučiu. Kaip gali nebūti jaudulio per egzaminus? Prisimenu ir didžiausią paniką, įtampa būdavo tokio lygio, kad net temperatūra pakildavo.
Rašinį rašiau iš Salomėjos Nėries poezijos, man jis tikrai nebuvo problema. Bet fizika ir matematika man kėlę siaubą, nes buvau absoliutus humanitaras, bet kažkaip išlaikiau. Fizikos mokytojas sakė: „Būk gera, nesirink nieko, kur bus matematika ir fizika. Pažadėk man.“ Pažadėjau. Ne visai išsipildė pažadas, nes universitete buvo aukštoji matematika, bet kažkaip įveikiau.
Stojau į Vilniaus universitetą, dar keturi egzaminai prisidėjo. Prisimenu kvailystę iš universiteto laikų. Liudas Truska mums dėstė geografinę istoriją. Kažkas pašnibždėjo, kad per jo egzaminą reikia apsirengti visam kursui žaliai. Tada dėstytojas klausė: „Vaikai, kas čia jums atsitiko, ar iš proto išėjote?“
Mūsų laikais nebuvo kaip dabar, kad gali rinktis kokią nors užsienio aukštąją mokyklą, mokamas studijas. Viskas priklausė nuo mokyklos pažymių vidurkio.
Mano dukra baigė mokyklą, ko gero, prieš 15 metų. Per jos brandos egzaminus buvo streso ne tik jai, bet ir man. Mes rašydami rašinį turėjome daugiau laisvės interpretuoti remdamiesi kūriniu. Kitu laikmečiu kūrinį reikėjo analizuoti pagal standartinę schemą. Dukra klausė: „O jeigu aš suvokiu kitaip, ne pagal schemą, nes mano kultūrinis kontekstas yra kitas?“ Jai neatrodė Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ problema tokia didelė, kad reikėtų skandintis.
Putinas BIELSKIS, Lietuvos verslo kolegijos docentas
Žinoma, kad per egzaminus buvo baimės ir jaudulio, bet pavyko su tuo susitvarkyti. Laikėme ir lietuvių kalbos, ir matematikos, ir fizikos, ir istorijos egzaminus. Sunkiausia, ko gero, buvo matematika.
Egzaminai buvo svarbus dalykas, jiems ruošiausi, nes norėjau stoti į aukštąją mokyklą.
Apie dabartinius egzaminus labai daug girdžiu. Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temos buvo žymiai sudėtingesnės negu mūsų. Matau, kokie ateina studentai, labai abejoju, ar jiems pavyktų tokio sudėtingumo temas parašyti. Ir pats be papildomo pasiruošimo turbūt neparašyčiau.
Marius JUNOKAS, verslininkas
Manau, kad niekas nepasikeitė ir šiais laikais – stresuoja visi. Nebuvau iš tų, kurie penketukais mokėsi, tad jaudulys per egzaminus buvo didelis. Jaudinosi visi: kas naktimis nemiegojo, kam rankos drebėjo. Įtampą tikrai jutau ir aš. Labiausiai bijojau rašinio. Mūsų klasei buvo dėstoma sustiprinta lietuvių kalba, mes dar mokėmės ir lotynų kalbos.
Mūsų laikais irgi nebuvo nė vieno, kuris neišgyventų per egzaminus, tik išgyvenimų lygiai buvo skirtingi. Klasiokės į savo rankines per egzaminą dėdavosi laimingus auskarus, nes neleisdavo jų nešioti, turėdavo ir laimingus rašiklius. Aš nesu prietaringas.
Mūsų laikais neišlaikiusiųjų egzaminų procentas buvo mažesnis nei dabar: iš 30 mokinių neišlaikydavo 2-3.
Man egzaminai lemiamos reikšmės gyvenime neturėjo, nors baigiau ir magistrantūrą. Po mokyklos iš karto išėjau į kariuomenę, grįžęs ėmiausi verslo, tik vėliau nusprendžiau mokytis.
Dabartiniai abiturientai irgi stresuoja, ypač tie, kurie nori gauti nemokamą mokslą, nori būti daktarais, kuriems aktualūs praeinamumo balai. Bet, manau, dabartiniams yra sunkiau – labai daug viešos opinijos dėl tų egzaminų. Pas mus viskas buvo paprasčiau, egzaminai buvo mažiau sureikšminti. Dabar mokiniai renka 100, o pas mus buvo tik 5 balai. Skirtumas tarp 3, 4 ar 5 nėra toks didelis, kaip dabar – gavai 70 ar 90.
Ugnius RADVILA, Klaipėdos miesto tarybos narys
Jau menkai prisimenu savo egzaminus. Nesu iš tų besibaiminančiųjų, tai nebijojau jų. Mano baimės jausmas menkas. Tokia mano natūra. Egzaminai mano gyvenime nieko nelėmė.
Esu vyresnio amžiaus, egzaminai man nėra aktuali tema, nesu su ja susidūręs, todėl nesiimsiu šiuo klausimu improvizuoti. Pats neturiu vaikų, mano aplinkoje jaunų žmonių, kurie laikytų egzaminus, nėra.
