Valstybinių miškų urėdijai kasmet išauginant vis daugiau lapuočių sodmenų, šalies miškuose sodinamų lapuočių ir spygliuočių santykis keičiasi. Mišrių, išorės veiksniams – miško kenkėjams bei ligoms – atsparių miškų formavimas tampa itin aktualus keičiantis klimatui, kuomet Lietuvos ir kitų Europos šalių miškai susiduria su sanitarinėmis miško apsaugos problemomis, pastaraisiais metais ypač paveikusiomis spygliuočių medynus.
VMU per 2023 metus naujų miškų įveisė 807 ha plote – tai didžiausias pastarųjų metų įveisimo plotas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pakeitus Miško kirtimų taisykles, 2023-2025 metais VMU suplanavo pertvarkyti menkaverčius medynus ir krūmynus (įskaitant svetimžemių rūšių medynus, gluosnynus, blindynus, baltalksnynus iki 30 metų amžiaus ir drebulynus iki 20 metų amžiaus) į geresnės kokybės ir rūšinės sudėties medynus po daugiau kaip 200 ha kasmet.
Šiuo metu VMU medelynuose yra išauginama 60 % spygliuočių ir 40 % lapuočių sodmenų – tai yra ženkliai daugiau nei prieš penkerius metus. Remiantis ankstesnių metų statistika, iki 2018 m., lapuočių buvo išauginama tik 10-15 % viso išauginamo sodmenų kiekio. Didėjanti išauginamų lapuočių sodmenų dalis medelynuose rodo, kad šalies miškuose skatinama medžių įvairovė, veisiami aukštesnės genetinės vertės medynai ir didinama lapuočių medžių rūšiu genetinė įvairovė.
Specialistai pažymi, kad vienos medžių rūšies medynus lengviau apninka įvairios ligos, miško kenkėjai bei yra palankesnės sąlygos jų plitimui ir atvirkščiai – mišrūs medynai lengviau apsigina ir yra atsparesni įvairioms negandoms ir problemoms. Pastaraisiais metais aktualiausias žievėgraužio tipografo populiacijos paplitimas eglynuose patvirtina, kad būtina didinti medynų atsparumą – į tai miškininkai atsižvelgia jau sodmenų išauginimo stadijoje, planuodami įvairesnes miško medžių rūšis miško atkūrimo ir įveisimo darbams.
VMU specialistų teigimu, gamtoje laisvos vietos nėra ir bet kokiai medžių rūšiai tapus nekonkurencinga, jos vietą kaip mat užima kita. Tiesa, negalima sakyti, kad eglės tapo nekonkurencingos: eglės Lietuvoje auga tūkstančius metų ir puikiai atsikuria, o metinis prieaugis pastaruoju metu didžiausias per paskutiniuosius keletą metų. Opiausia problema – vyresni, sąlyginai gryni eglynai, kurie yra pažeidžiami žievėgraužio tipografo. Pastarojo protrūkį lemia gamtiniai veiksniai ir pokyčiai – vėjovartos, vėjalaužos, kurių miškininkai negali ar neturi galimybės daryti įtakos ar dėl sausringų metų greitai nukritęs gruntinio vandens lygis ypač lengvose, nederlingose žemėse. Dėl šios priežasties VMU specialistai, atsižvelgdami į iškylančius vis naujus iššūkius, siekia įveisti ir atkurti mišrius, gamtiniams poveikiams atsparius miškus, kurie būtų sudaryti iš trijų ir daugiau vietinių medžių rūšių. Miškininkai teigia, kad sodinama ne tik daugiau lapuočių, bet ir skatinamas didesnis šių rūšių medynų savaiminis atsikūrimas.
„Pravartu pabrėžti – kylantys iššūkiai susiję su eglynų pažeidimais, su kuriais šiuo metu susiduria miškininkai, visai nereiškia, kad eglynų, taip skambiai apdainuotų mūsų šalies tautosakoje, bus atsisakoma. Kaip ir anksčiau, eglės ir toliau bus sodinamos Lietuvos miškuose, tačiau, kartu su jomis sodinamos kitos vietinės medžių rūšys. Atkuriant miškus prioritetas teikiamas mišrių eglės želdinių ir žėlinių formavimui. Pažymėtina ir tai, kad Vytauto Didžioji universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, remdamiesi tyrimų duomenis nustatė, jog vietiniai spygliuočių rūšių medžiai labiausiai yra prisitaikę prie dabartinių gamtinių sąlygų“, – teigia VMU Miškininkystės skyriaus vadovas Viktoras Karašauskis. Tiesa, atsakingoms institucijoms atlikus tyrimus, neatmetama galimybė ateityje mūsų miškus papildyti ir naujomis eglių rūšimis, pavyzdžiui, sitkinėmis ar serbinėmis eglėmis, kurių žievėgraužis tipografas nepuola.
V. Karašauskio teigimu, Lietuvos miškuose liko nedaug uosynų, kurie buvo smarkiai pažeisti grybinių ligų, dėl kurių pastarieji ir žuvo. Palyginus su amžiaus pradžioje buvusių uosynų plotu jų beliko kiek daugiau nei penktadalis. Panašus likimas anksčiau buvo ištikęs ir miškuose augančias guobas, o prieš kelis dešimtmečius ligos rimtai kamavo ąžuolynus. Atsižvelgdami į dabartinius iššūkius bei vadovaudamiesi ilgamete patirtimi, miškininkai ir toliau sieks atkurti bei užauginti vertingus, produktyvius, vėjams, ligoms ir miško kenkėjams atsparius medynus, sudarytus iš vietinių medžių rūšių. Medelynuose tiek konteinerizuota šaknų sistema, tiek atvirame grunte, auginami paprastosios karpotojo beržo, juodalksnio, paprastojo buko, paprastojo ąžuolo, paprastojo klevo, mažalapės liepos sodmenys, kurie visi iškeliauja į Lietuvos miškus. Planuojama VMU miško medelynuose per porą metų keliais kartais padidinti skroblo, vinkšnos, miškinės obels, miškinės kriaušės bei įvairių krūmų sodmenų išauginimą. Be to, siekiant didinti naujai įveisiamų miškų būsimų medynų atsparumą ir biologinę įvairovę, planuojama pamiškės apželdinti nektaringomis lapuočių medžių ir krūmų rūšimis.
Nors šiai dienai nėra mokslininkų vieningos išvados, kokios medžių rūšys tinkamiausios auginant ateities miškus, tačiau vieningai sutariama, kad grynų medynų sodinimas nėra perspektyvus klimato kaitos kontekste, kuris šiomis dienomis yra kaip niekad gajus.
Valstybinių miškų urėdijos informacija
