Okupacijos laikais žodžio ir įsitikinimų laisvė atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Tačiau, atgavus nepriklausomybę, viskas ėmėsi keistis. Pokyčiai dar paspartėjo inovacijų ir interneto laikais, kuomet savo žodžiais, mintimis gali dalintis su visu pasauliu. Rodos, tai, kas buvo svajota priespaudos metais, tapo realybe, ir žodžio laisvė gali nevaržomai gyvuoti. Gaila, tačiau istorija mėgsta kartotis, keičiasi tik užsklandos, veikėjai ir jų žiūrovai.
Sovietmečiu žmogus buvo verčiamas išgyventi savotiško susidvejinimo būseną: religiją išpažinti galėjai tik privačioje sferoje ar paslapčiomis bendruomenėse, žodžio laisvė galiojo ten, kur nesiekė okupantų specialiųjų tarnybų ausys ir akys, o sąžinė privalėjo miegoti letargo miegu, mat tam kam ji prabildavo, tas neretai nutildavo amžiams. Nori išgyventi – nutilk, numirk pats sau, arba budelio lazda palies ne tik tave patį, bet ir tavo artimuosius.
Tačiau žmogaus prigimtis jį šaukia būti tokiu, koks jis yra, t.y. būti nedalomu, vengti skilimo savo viduje. Kai žmogaus protas ir sąžinė yra viena, kai jo žodžiai nesiskiria nuo darbų, kai žmogus savo visa esybe yra viena ir harmoninga esybė, tuomet geriausia atsiskleidžia ir jo prigimtis.
Vengti vidinio skilimo nereiškia, kad žmogus turėtų būti viskam tolerantiškas, nutylintis savo nuomonę, įsitikinimus kažkur giliai viduje, bet taip pat nereiškia ir to, kad turėtų nuolat eiti į konfliktus, akiplėšiškai viskam prieštarauti. Didžiulė kova dažniausiai verda tarp to, kaip išvengti susipriešinimo tarp vidinio savojo aš, įsitikinimų, žodžio laisvės ir santykio su kitais, išlikti sąveikoje su visuomene, bendruomene, o neretai ir apskritai išgyventi nūdienos pasaulio jam tenkančius iššūkius.
Įtemptas santykis su kitais ir supančia aplinka destabilizuoja žmogų, jį kausto ir verčia sutrikti, tačiau tvirtas tikėjimas, tiesos troškimas ir bendruomenės palaikymas yra ypatinga atrama, kuri jį palaiko gyvybingą net ir sudėtingiausiose situacijoje. Kai esi tiesoje, jos argumentai kalba patys, nugalėdami išmaniai suregztą, bet dirbtinę sofistiką.
Kalbant apie sąžinės, žodžio ir religijos laisvę verta prisiminti Šiluvos konferencijos „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ metu gerbiamos teisininkės prof. L. Meškauskaitės išsakytas mintis, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas trijų sąlygų testas.“ Šis testas leidžia pateisinti valstybės sankcijas žodžio laisvei tik tuomet, kai vienu metu yra visos trys būtinosios sąlygos: 1) įstatymas (teisėtumo kriterijus): demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti; 2) siekiant apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas vertybes (pagrįstumo kriterijus); 3) tik esant neišvengiamai būtinybei (proporcingumo kriterijus).
Pažvelkime, ką sako LR Konstitucija. Čia matome visą eilę straipsnių, kuriuose įtvirtinta žodžio laisvė: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (25 str.). „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“ (33 str.) ir t.t.
LR Konstitucijoje taip pat apibrėžtos ir žmogaus laisvės gauti ir skleisti informaciją ribos. Jau minėtas Konstitucijos 25 str. sako, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o gali būti ribojama ne kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti konstitucines vertybes: teisę į sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, apginti konstitucinę santvarką. Apie tai kalba ir Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas.
Aukščiau minėto trijų sąlygų testo antroji būtinoji sąlyga taip pat kalba apie žodžio laisvės ribojimą, tačiau jis turi būti nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, aprašytus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje. Minčių ir įsitikinimų reiškimas gali būti ribojamas įstatymu, jei tai būtina demokratinėje visuomenėje „valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.“ Iš čia darytina išvada, kad jokia demokratiją gerbianti valdžios institucija negali susigalvoti kitokių dalykų, kuriuos saugant galima būti nutildyti jiems nepatikusias kalbas.
Tačiau gyvenime matome, kad tokių bandymų yra. Pavyzdžiui, LRT Etikos kodekse numatyta, kad žurnalistas negali skelbti savo asmeninių pažiūrų. Turime netgi precedentą, kai žurnalistas V. Savukynas, išsakydamas asmeninę nuomonę savo socialinio tinklo paskyroje, pakritikavo vieną iš ministrų ir buvo įpareigotas pašalinti įrašą. Su tuo nesutikęs žurnalistas savo laisvę šiuo metu gina LR Teisme.
Taigi šiuo atveju trijų sąlygų testo, kaip matome, nėra laikomasi. Kaip prof. L. Meškauskaitė sako, „sukurta žodžio laisvės ribojimo taisyklė yra skirta apginti valdžią nuo pagrįstos kritikos, o tokios vertybės apsaugos nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra. Priešingai, Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina draudimą persekioti už valdžios kritiką.“
Nors LR Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme rašoma, kad „LRT savo veiklą grindžia pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, atskaitomybės, skaidrumo, efektyvumo, demokratijos, objektyvumo, politinio neutralumo, nepriklausomumo ir kitais teisinės valstybės principais“ ir „LRT užtikrina žodžio ir kūrybos laisvę“, tačiau realiame gyvenime žodžio laisvė LRT atstovų yra suprantama iškreiptai ir veikiau yra siejama su tam tikros ideologinės krypties propagavimu. V. Savukynas kritikuoti valdžios atstovų savo soc. paskyroje negali, o štai žurnalistė R. Miliūtė gali – LRT etikos sargai jokių nusižengimų jos socialinio tinklo paskyroje neranda.
Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime pažymi, kad laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą.
Šiame teismo nutarime pažymima, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo.“
Remiantis tuo, kas sakoma Konstitucinio Teismo sprendime, reikia pripažinti, kad joks LRT vidinis dokumentas, taip pat ir joks Etikos kodeksas, negali būti aukščiau LR Konstitucijos, nes Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią.
Ir čia verta prisiminti teisininko doc. dr. Vaidoto Vaičaičio žodžius, kad „LR Konstitucija veikia tik tuomet, kai mes ja naudojamės“ t.y. giname savo teises ir laisves.
Kviečiu visus: nenutilkime, nepatylėkime, nepritilkime, o ginkime tai, ką laisva valia pilietinė visuomenė sutarė priėmusi LR Konstituciją.
Joks organizacijos Etikos kodeksas nėra virš LR Konstitucijos. Tikimės, kad šią paprastą tiesą dar kartą patvirtins ir teismai, nagrinėdami V. Savukyno ir LRT bylą dėl teisės turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, dėl teisės kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam.
Diana Karvelienė
Šaltinis: Nyksciai
